„Katano salos naujakurių“ Lietuvos čempionate

Taigi, savaitgalį įvyko jau ketvirtasis Lietuvos „Katano salos naujakurių“ čempionatas. Šį kartą organizavimą iš „Brain Games“ perėmė Vilniaus stalo žaidimų klubas. Visi kiti čempionatai vykdavo pastato, kuriame anksčiau buvo „D6“ parduotuvė pasaže. Ten visai nebūdavo pašaliečių, visi žiūrovai būdavo tiktai susiję su čempionatu. Šiemet gi čempionatas persikėlė į „Akropolį“. Prieš prasidedant jam, būkštavau, kad bus minios žmonių, triukšmas, sunku bus susikaupti. Vis dėlto organizatoriai surado pakankamai nuošalų (kiek tai įmanoma „Akropoliui“) kampelį ir tie visi būkštavimai nepasitvirtino. Ir nors pradžioje neišvengta tam tikrų smulkių nesklandumų (kad ir turnyro pradžios vėlavimai), vėliau viskas susitvarkė, nebebuvo ilgų pertraukų, viskas vyko gana sklandžiai, tad organizatoriams galima dėti pliusą. Susirinko 51 dalyvis, kiek mažiau nei pernai.
Kaip sekėsi man pačiam? Nelabai kaip. Prieš čempionatą šiek tiek treniravausi games.asobrain.com pslp. Bet botai menki priešininkai, o surinkti tame pslp 4 žaidėjus norinčius žaisti oficialų salos žemėlapį ir kad visa partija vyktų sklandžiai yra ganėtinai sudėtinga. Bet vistiek jaučiausi žymiai stipresnis nei pernai, bent jau tiek, kad šiek tiek atgaminau savo šio žaidimo įgūdžius.
Pirma partija sekėsi pusėtinai. Gyvenvietes stačiausi paskutinis, manau pavyko pastatyti gana sėkmingai, tačiau visai negaminau geležies. Maniau prieisiu prie jos židimo metu, bet, deja, priėjimas prie jos buvo man užblokuotas. Tačiau turėjau uostą 3:1, maniau prasisuksiu. Viskas krito neblogai, turėjau jau 5 gyvenvietes ir ilgiausią kelią. Visai neturėjau išsivystimo kortų (negaminau geležies) ir mainytis nelabai sekėsi, varžovai, kažkodėl, juk nebuvau lyderis, piratą vis siūsdavo ant manęs, taip pat stebino varžovų mainai, kai vienas jų turėjo jau 8 ar 9 taškus. Po vienų tokių mainų, priešininkas nusipirko išsivystimo kortą, ten buvo pergalės taškas, jam jis buvo 10 ir jis laimėjo. Aš ir turėjau tuos 7 taškus. Kiti varžovai buvo surinkę 7 ir 8 taškus.
Antra partija sekėsi vėlgi nesakyčiau, kad prastai. Vėl, deja, negaminau geležies, bet sekėsi ją mainyti, tad turėjau 1 miestą, 5 gyvenvietes ir 1 išsivystimo kortą su pergalės tašku, rankose jau buvo kortų 2 miestui ir sėkmingai išritus kauliukui galėjau pastatyti dar ir gyvenvietę (kelias jau buvo nutiestas), bet priešininkas aplenkė pirmasis surinkęs tuos 10 taškų. Vėl nelaimėjau.
Norint patekti į pusfinalį, reikia iškovoti bent 2 pergales iš 4 partijų. Dvi jau nelaimėjau, bent buvau surinkęs nemažai taškų (7 ir 8), tad jei būčiau iškovojęs dvi pergales tikrai turėčiau patekti į pusfinalį.
Trečioje partijoje man tikrai labai sekėsi. Išsivystęs nebuvau labai. Teturėjau vieną miestą, tris gyvenvietes. Bet turėjau didžiausią kariuomenę (trys riteriai, bet pas varžovus daugiausiai buvo du), ilgiausią kelią (ilgiausias kelias buvo iš 5 atkarpų, priešininkas irgi jau buvo pastatęs 5 atkarpas ir grasinosi atimti ilgiausią kelią). Bet jo ėjimas buvo po manęs. Turėjau medį, bet neturėjau plytų. Tačiau turėjau monopolio kortą, kuria ir norėjau pasinaudoti, žinojau, kad pas varžovus yra bent trys plytos, plius atimtos plytos neleis varžovui tiesti kelio). Bet buvo didelė problema, kur buvo 5 atkarpos, nebebuvo kur tiesti kelio, nebent jungti nesujungtą gyvenvietę, tai būtu 2 kelio atkarpos ir iš viso kleias tikrai prailgėtų, bet norint pastatyti gyvenvietę, reiktų dar tiesti kelią ir to trūkstamo pergalės taško reiktų palaukti ir kas žino kaip ten viskas klostytųsi. Tačiau dar turėjau resursų ir išsivystimo kortai, surizikavau ir nusipirkęs išsitraukiau pergalės tašką. Taigi pirma pergalė. Varžovai surinko po nedaug taškų (berods 4, 5 ir 7), kas man garantavo tikrai nemažą reitingą.
Ketvirto raundo pradžia taip pat nežadėjo nieko blogo. Apskritai toks įspūdis, kad priešininkai irgi buvo visai atsipalaidavę. Vienas jau buvo užsigarantavęs vietą pusfinalyje, kitas išreiškė nuomonę, kad neverta pakliūti, nes vistiek kitą dieną reikės trenktis čia vos praktiškai dėl vienos partijos, kitas, nors turėjo, tik vieną pergalę irgi buvo beveik garantavęs vietą, jei surinktų 8 arba 9 taškus. Man buvo būtina pergalė. Deja, vėl negaminau geležies. Beveik negaminau, ant geležies šešiakampio su 2 stovėjo dvi mano gyvenvietės. O dvejetas iškrito net 2 ar 3 kartus. Bet turėjau uostą 3:1, avių uostą, turėjau avių šešiakampį su 8, prie kurio stovėjo mano miestas ir dvi gyvenvietės. Ėjosi pradžioje neblogai. Paskui, deja dažniausiai piratas stovėjo ant to avių šešiakampių, o ir 8 nekrito taip dažnai kaip turėtų, partija pasisuko taip, kad galutinai įsitikinau, kad šiame žaidime sėkmė labai daug lemia. Man tiko praktiškai visi skaičiai, išskyrus 6 ir 9. O šie krito ir krito. Gal 4 ratus negavau nei vieno resurso. Turėjau jau 7 taškus, bet juos surinkęs visiškai sustojau. Tuo tarpu vienas priešininkas sudavė tokį smūgį, kad supratau, kad prie „Katano“ neprisėsiu ilgai. Turėjo jis vos 5 taškus, buvo, berods, paskutinis. Viename rate nusipirko išsivystimo kortą, kitame pastatė kelio 5 atkarpą, gavo ilgiausią kelią, dar nusiperka dvi išsivystimo kortas ir išsišiepia. Visas tris atverčia, o ten….. 3 pergalės taškai. Iš visų kaladėje esančių 5 pergalės taškų jis sugebėjo iš eilės ištraukti 3 pergalės taškus. Taigi jis surinko 10 ir laimėjo, visi kiti turėjome po 7.
Paskui, kaip parodė rezultatai iki pusfinalio man apskrtitai tetrūko 2 taškų, net pergalė nebuvo būtina. Deja jų trūko. Atsidūriau 18 vietoje, o į pusfinalį pateko 16. Buvo mažai vilties dar sudalyvauti, jei kokie du dalyviai atsisakytų dalyvavimo pusfinalyje. Atsisakė vienas, tad į pusfinalį nepatekau. Užtat sudalyvavau „Carcassonne“ čempionate, nors ir nežadėjau jame dalyvauti. Bet apie tai sekančiame straipsnyje.