Besibaigiantys metai – „Dixit“ metai

Žaidimo statistika:
Išleidimo metai: 2008
Autoriai: Jean-Louis Roubira
Boardgamegeek.com reitingo vieta: 73
Žaidėjų skaičius: 3-6
Žaidimo laikas: 45-60 min
Žanras: vakarėlių žaidimas, fantazijos
Besibaigiančiu metus galima būtų įvardinti kaip „Dixit“ metus. Šis žaidimas sukėlė tikrą furorą stalo žaidimų tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Aišku ir „Spiel des Jahres 2010“ titulas nemažai prisidėjo prie to. Tad stovint prie sekančių metų slenksčio imkime ir plačiau panagrinėkime jį.
Visų pirma tai nėra rimtas stalo žaidimas, apskritai ir stalo žaidimu jį sudėtinga pavadinti. Tai tikras vakarėlių, bendravimų žaidimas. Atidarę nemažą, tipiško Euro žaidimo dydžio dėžę rasime ne kažin ką. Ten bus 80 kortų, stebinančiu savo dydžiu (žymiai didesnės nei įprastos kortos, pasižymi tuo, kad tikrai sunku jas maišyti), keliolika balsavimo žetonų ir po triušį kiekvienam žaidėjui, kad galėtų šokinėti ant taškų lentelės. Taškų lentele čia tarnauja pati žaidimo dėžė, matyt ir dydis jos toks.

Ok, pradedam žaisti. Žaidime nėra absoliučiai jokių strategijų, planavimo ir panašių dalykų. Čia veikia tik fantazija. Taisyklės pačios paprasčiausios. Visi gauna po 6 kortas, pirmasis žaidėjas tampa pasakotoju. Jis pasirenka vieną iš savo turimų kortų ir apibūdina ją. Apibūdinimas gali apsiriboti keliais žodžiais, vienu sakiniu, galima ir visą istoriją sugalvoti. Čia jau kiekvieno reikalas. Tada jis deda ant stalo užverstą apibūdintą kortą. Kiti žaidėjai išklausę apibūdinimą taip pat iš savo turimų kortų pasirenka panašiausią apibūdinimui ir užverstas kortas deda ant stalo. Pasirinktos kortos sumaišomos ir atverstos išdėstomos į eilę. Ateina laikas balsavimui. Visi žaidėjai, išskyrus pasakotoją deda užverstą balsavimo žetoną su numeriuku tos kortos, kuri, jų manymu, yra pasakotojo korta. Kai visi baigia balsuoti, šie žetonai atverčiami ir žiūrima kas kaip balsavo. Taškus gauna visi atspėję pasakotojo kortą, jei kortą atspėjo ne visi žaidėjai, tai taškų gauna ir pasakotojas. Taip pat papildomus taškus gauna tie žaidėjai, kurie apmulkino kitus žaidėjus ir jie pasirinko kaip pasakotojo kortą jo padėtą kortą. Jei niekas neatspėja, tai taškus vis tiek gauna visi žaidėjai, išskyrus pasakotoją. Štai ir visos taisyklės. Savaime aišku, kad pasakotojas turi taip apibūdinti kortą, kad ją atspėtų toli gražu ne visi žaidėjai, bet kartu ir taip, kad bent vienas atspėtų. Žmonių fantazija beribė. Žaidžiant tenka išgirsti tokių apibūdinimų, kad pačiam nė į galvą neateitų.

Iš visų šitų taisyklių atpasakojimo galima pagalvoti, kad žaidimas kiek nuobodokas. Taip ir būtų, jei ne kortų iliustracijos, kurias reikia apibūdinti. Manau vien dėl iliustracijų šis žaidimas skina laurus. Iliustracijos, nupieštos dailininkės Marie Cardouat tikrai labai gražios. Man jos primena iliustracijas iš vaikiškų lietuviškų knygų, vieno lietuvių dailininko (pavardės deja nepamenu). Tos vaikystės iliustracijos buvo palikusios nemažą įspūdį, o dabar ir čia. Tiesiog vaikystės prisiminimai. Už iliustruotas kortas žaidimui pilnai galima duoti 10 balų.
O daugiau? Vieną vakarą susėdome pirmą kartą sužaisti šį žaidimą. Pirmoji partija buvo kupina susižavėjusių šūksnių ir sukėlė tikrą furorą. Partijos trunka neypatingai ilgai, tad iškarto sulošėme ir antrą. Vis dar patiko. Sėdome ir trečią lošti. Trečią kartą žaidžiant viskas jau pabodo. Žaidžiant su ta pačia kompanija žaidimas „sužaistas“ tampa labai greitai. Gana greitai įsimeni visas kortas, apibūdinimai pradeda kartotis, jie nebesukelia tiek juoko ir emocijų, kiek pirmosios partijos. Man asmeniškai sužaidus vos tris partijas žaidimas tapo „sužaistas“ ir joks kitas žaidimas šio statuso negavo taip greitai. Aišku jis dar gelbsti, kai kokioje kompanijoje išgirstu pasiūlymo sužaisti „Alias“. Visiems „Alias“ gerbėjams „Dixit“ tampa tikru atradimu. O man…. Man yra didžiulė krūva kitų žaidimų, kurios žaisti žymiai įdomiau. Pirmosios dvi „Dixit“ partijos tikrai labai patiko, bet po trečiosios žaidimas pabodo. Aišku, išleistas ir naujas kortų rinkinys „Dixit 2“, bet ir čia turbūt džiaugsmo būtų tik kelioms partijoms.

Ar jis vertas metų žaidimo titulo? Būtų mano valia, tai kategoriškai pareikščiau – ne. Man tuo laikotarpiu išėjo krūva žymiai įdomesnių žaidimų, kurie būtų vertesni šio titulo. Bet visgi… Taip iššaukštintas „Spiel des Jahres“ titulas, mano nuomone, retai kada atitenka įdomiausiam žaidimui. Čia pagrindinis kriterijus yra originalumas, ar žaidimas sukėlęs perversmą stalų žaidimų pasaulyje. Pradėkime nuo 1996 m. „Katano salos naujakurių“, ar baikim pernykščiu „Dominion“. Absoliuti dauguma bus tikrai, tuo metu, originalūs žaidimai, su netikėtomis žaidimo mechanikomis. Taip ir „Dixit“. Nuostabios iliustracijos, puiki atmosfera ir tikrai originali žaidimo idėja. Galima būti dėkingam jam, kad daug žmonių sugundė pažvelgti plačiau ir pripažinti, kad vakarėliuose ir be „Alias“ yra ką sužaisti.
Bet aš vakarėliams mieliau rinkčiausi „Saboteur“ arba „6 ima“. Man jie įdomiau.
Žaidimo pliusai: Paprasčiausios taisyklės. Gražios iliustracijos. Patirtis šiame žaidime visiškai nesuteikia jokio privalumo.
Žaidimo minusai: Greitai nusibosta. Kaip vakarėlių žaidimui gana ribotas žaidėjų skaičius.
Konkurencija su kitais žaidėjais: Nevertinu. Čia vakarėlių žaidimas, visi spėlioja, visiems smagu, apie laimėtoją dažnai net pamirštama.
Optimalus žaidėjų skaičius: 6<5<4<3 – Apskritai jį reikia žaisti 5 ar 6. žaidžiant 3 rekomenduočiau ne pasakotojams rinktis ne vieną, o dvi kortas.
Sėkmės ir strategijos santykis (%): Nevertinu, nei sėkmės, nei startegijos žaidime yra. Na sėkmė gali būti, kaip testuose spėlioti atsakymus, bet čia taip darytų turbūt tik žmogus be fantazijos
Sudėtingumas – 1. Turbūt paprasčiausios taisyklės kiek teko matyt.
Bendras vertinimas – 6

Nuotraukos iš www.boardgamegeek.com