Ten prie Nevos krantų… Saint Petersburg

Žaidimo statistika:
Išleidimo metai: 2004
Autorius: Bernd Brunnhofer
Boardgamegeek.com reitingas: 7,35
Žaidėjų skaičius: 2-4
Žaidimo laikas: 45-60 min
Žanras: Kortos, ekonominis
Kai mintyse dėliojau ką rašysiu apie šį žaidimą, galvoje dėliojosi, kad stalo žaidimai nesensta taip greitai, kaip kompiuteriniai, jie yra žymiai ilgaamžiškesni už kompiuterinius, štai ir tokia seniena kaip „Saint Petersburg“ pas mane gana dažnai žaidžiamas ir dar nepabodęs. Paskui pažiūrėjęs į statistiką nustebau – ne toks jis ir senas. Matyt pats jo apipavidalinimas ir tai, kad šis žaidimas tapęs jau klasika vedė mane prie minties, kad tai senas žaidimas.
Aš dar esu iš tos kartos, kuriai teko pakeliauti po plačiąją SSSR šalį. Tikrai dėkingas savo tėvams, kad mane tampėsi visur kur galėjo. Teko pabuvoti ir Maskvoje. ir Sankt Peterburge. Apie Maskvą mano giliuose prisiminimuose liko nekokie prisiminimai – šaltas, nejaukus miestas. O štai Sankt Peterburgas tikrai patiko. Puikiai pamenu Petrodvoreco fontanus, Isakijaus soborą, Žiemos rūmus. Šis žaidimas mus nukelia į šio miesto pradžių pradžią – statysime pastatus, samdysime žmones ir tas kas labiausiai išpuoš miestą (uždirbs daugiausiai prestižo taškų), laimės.
Ką rasime žaidimo dėžėje?
„Saint Petersburg“ iš esmės kortų žaidimas, nors dėžėje ir rasime žaidimo lentą. Bet ji atlieka tik pagalbinį vaidmenį, kad būtų patogiau dėlioti parduodamas kortas taip pat laikyti dar neįėjusias į žaidimą. Taip pat lentoje bus taškų skaičiavimo takas. Dar dėžėje rasime vaikštukus, skirtus žymėti uždirbtiems taškams, popierinius pinigus rublius, žymeklius skirti pažymėti žaidėjus, turintiems pirmumą tam tikroje fazėje ir, aišku kortas. Jos 4 rūšių: žalios – darbininkų kortos, mėlynos – pastatų, oranžinės – aristokratų kortos ir žaliai-mėlynai-oranžinės mainų kortos. Patys komponentai nėra puikios kokybės, į akis krenta ir iš pirmo žingsnio nekoks apipavidalinimas, bet jis kita vertus atliktas, jeigu galima taip išsireikšti, savotiška carinės Rusijos stilistika. Na yra senų rusiškų kortų labai panašiai apipavidalintų. Todėl labai pūrkštauti dėl nekokio dizaino negaliu. Bet žvelgiant iš šiandienos pozicijų (och, 7 metai vis dėlto nemažas tarpas) atrodo, kad šioje srityje gamintojai gal ir pataupė. Bet kita vertus čia vienas iš tų atvejų, kai žaidimo mechanika puikiai atsveria nekokią išvaizdą. Ir tai yra žymiai geriau, nei būtų atvirkščiai.
Žaidimo mechanika
Žaidime labai svarbus eiliškumas. Pirmam pradėti čia visada labai naudinga. Žaidimo ratą sudaro 4 fazės (tiek kiek kortų rūšių). Kas pradės kiekvieną fazę pirmą kartą nusprendžiama burtų keliu, pasibaigus ratui savo teisę toje fazėje eiti pirmam žaidėjas perduoda priešininkui kairėje ir taip toliau.
Fazės. Pirmoji – darbininkų fazė. Čia samdomi paprasti darbininkai, jie nėra brangūs, prestižo taškų neduoda, bet yra labai naudingi finansine prasme. Vargšai varguoliai aria jums, išlaikymas daug nekainuoja, o pelną po šios fazės garantuoja nemenką. Dažniausiai jau taip vyksta, kad žaidėjai stengiasi maksimaliai išpirkti darbininkus. Jie kainuoja nedaug, investicijos po keleto ratų sugrįžta su kaupu. Todėl ir perkama tiek, kiek yra prieinamų, ar kiek lėšos leidžia.
Antroji – pastatų fazė. Va čia jau prasideda strategija. Kas geriau? Šiaip jau visa žaidimo mechanika pastatyta taip, kad nuolat jauti pinigų stygių. Pajamos gaunamos po kiekvienos fazės, bet tik už tos fazės žmones ar pastatus. Paprastai pasibaigus pirmajai, darbininkų, fazei pinigų būna daugiausiai. Pastatai kaip taisyklė pajamų neatneša. Bet jie duoda prestižo taškus, o būtent jie reikalingi pergalei. Kiek investuoti į pastatus? Kiek pasilikti sekančiai – aristokratų fazei? Va čia svarbūs dalykai.
Trečioji – aristokratų fazė. Aristokratai dažnai duoda ir pajamų, ir prestižo taškų, bet…. Kaip taisyklė jie brangoki, kaip taisyklė pajamų daug neatneša, tad atsipirkinėja tikrai ilgai, kaip taisyklė ir taškų daug neduoda. Tačiau jie vieni svarbiausių žaidime. Pabaigoje už skirtingus aristokratus duodami tikrai nemaži prestižo taškai. Dažniausiai šis taškų paskirstymas ir lemia nugalėtoją. Pavyzdžiui surinkus 9 skirtingus aristokratus gali gauti 55 taškus, būna kad tai net pusė visų surenkamų taškų.
Mainų fazė, ketvirtoji fazė. Po jos niekas negauna nei pajamų, nei taškų, tačiau tai viena mėgstamiausių fazių žaidėjams, kuriai jie tikrai iš anksto ruošiasi. Joje gali keisti savo jau įdiegtas kortas, kitomis, ženkliai geresnėmis. Išmainytas darbininkas jau gali duoti ir prestižo taškų, pastatas nemenkas pajamas, apie aristokratus nė nešneku.

Stalo reiks plataus - kortos dėliojamos priešais žaidėjus

Gana svarbi taisyklė yra ta, kad jeigu žaidėjui nepakanka pinigų kuriai kortai, jis ją gali pasiimti į rankas bei įdiegti bet kada, jam patogiu metu. Tik jeigu jos neįdiegsi per visą žaidimą, pabaigoje gausi minusinius taškus. Tai svarbus dalykas, bet reikia gerai numanyti kokias kortas reikia imti į rankas, tokių kortų žaidėjas rankose gali turėti tik 3. Dažniausiai tokiu būdu nuiminėjamos stiprios kortos, kad tik jos neatitektų priešininkams.
Tai toks vienas žaidimo ratas, tokių ratų žaidime bus daug, įprastai kokie 10-15. Praėjusiame rate nenupirktos kortos atpiginamos 1 rubliu, dar prieš tai rate į žaidimą įėjusios, bet nenupirktos kortos iš viso pašalinamos iš žaidimo. Žaidžiama kol nebelieka kurios nors rūšies kortų.
Įspūdžiai
O įspūdžiai labai teigiami. Man tai vienas geriausių kortinių žaidimų, įdomesnis net ir už visų taip giriamą „Race for the Galaxy“. Taisyklės nesudėtingos, bet pats žaidimas atsivers tik sužaidus keletą partijų. Tik tada jau imsi suprasti kas tau bus naudinga, kas nelabai.
Taktika
Vienos taktikos šiame žaidime nėra. Vieni renkasi aristokratų rinkimo taktiką, tokiu būdu nelabai kreipiant dėmesį į pastatus. Kiti gi atvirkščiai, stato pastatus ir stengiasi reikiamus taškus susirinkti žaidimo eigoje. Bet nuosekliai laikytis tokių taktikų tikrai nereikia, čia labai jau priklauso kokios kortos verčiasi, kelintas tu toje fazėje pirksi kortas ir pan.Manau, kad čia geriausia vis dėlto išlaikyti balansą. Prisipažinsiu, pats dažniausiai laikausi aristokratų rinkimo taktikos, bet visada labai dėmesį kreipiu ir į pastatus. Stengiuosi įsigyti keletą pigių mainams ir, pagal galimybes, keletą brangių, duodančių daugiau prestižo taškų.
Konkurencija su kitais žaidėjais
Jos beveik nėra. Kiekvienas dėliojasi sau ir įsiveržti į priešininko teritoriją ir nugriauti keletą pastatų, kartu sužeidžiant keletą jo darbininkų, galimybės šiame žaidime nėra. Konkurencija vyksta tik kas ką pačiups pirmas, bet visą šitą nusprendžia ėjimo seka. Dėka to žaidime nebus didelio skirtumo ar žaisti 2, ar 4. O tai galima laikyti privalumu.
Sėkmės faktorius
Jis yra. Sėkmė čia nusišypso labai geros kortos pavidale, kai tau pradėti šią fazę. Sėkmė nemažai lemia ir kas aplamai pradės pačio pirmo žaidimo rato, pačią pirmą darbininkų fazę. Pačioje pradžioje dažniausiai žaidėjai visi įsigyja po 2 darbininkus, bet pirmasis sumokės už juos mažiausiai. Visi darbininkai duoda vienodą pelną, tad sumokėjęs už juos mažiau žaidėjas turės šiokį tokį privalumą (šiame žaidime ir keli rubliai daug lemia). Vėliau žaidimo procesas vis dėlto išsilygina ir kas kurią fazę pradės nebevaidina didelės įtakos, bet visada yra galimybė, kad tos kelios pačios geriausios kortos iki tavęs neateis, vien dėl žaidėjų seko žaidime (pačiups pirmiau už tave einantis)
Žaidimo pliusai
Didžiausias pliusas žaidimo mechanika, amžinas pinigų trūkumas ir svarstymas kur geriau turimus investuoti.
Žaidimo trukmė ideali (~ 1 val)
Įdomu žaisti tiek 2, tiek 5
Nesudėtingos taisyklės
Nėra kalbos barjero.
Žaidimo minusai
Dizainas
Nemažas sėkmės faktorius pradžioje
Kai kurios „per geros“ kortas, kurias pirmas pačiupęs žaidėjas turės nemažą privalumą
Galutinis verdiktas:****. Aš neapsirikau, man šis žaidimas vienas geriausių. Be to juk tai jau klasika, kaip „Naujakuriai“ ir „Puerto Rico“. Atžaistas daug kartų, bet vis traukiamas ir traukiamas iš lentynos.
Fotos iš boardgamegeek.com