Ataskaita apie sužaistas partijas #3

War of the Ring
Retai kada tenka traukti šį žaidimą. Bet kai jau tenka, tai tenka. Tai labai ilgas savo trukme žaidimas, nemažai laiko reikalauja ir pasiruošimas jam. Todėl jį tenka žaisti nedažnai. Bet kai jau tenka, būnu labai laimingas. Tai įdomus ir įtraukiantis žaidimas. Kadangi penktadienį jokių planų nebuvo, vakaras nusimatė ilgas suplanavom sulošti šį žaidimą. Sudėliojom lentą, teko prisiminti ir taisykles. Kaip gerai, kad kažkada jas išsiverčiau, tad prisiminti buvo lengviau. Tad sėdom žaisti. Aš žaidžiau už laisvąsias tautas ir mano tikslas buvo, kad Frodas kuo greičiau nuneštų žiedą iki Lemties kalno. Priešininkas žaidė už Šešėlį. Jo tikslas užkariauti Laisvąsias Tautas ir perimti iš Frodo žiedą.

Taigi žaidimas prasidėjo. Mano pirmasis Brolijos palydovas buvo Gendalfas Pilkasis. Su mintimi, kad jis perims kokį žiauresnį prakeiksmą su 2-3 sužeidimais, numirs ir kitame ėjime jau prisikels kaip Gendalfas Baltasis, aš gausiu papildomą kauliuką, o šis nukeliavęs į Fangorną lauks Entų kortos, su kuria duos į kaulus Sarumanui. Deja, šio veiksmo teko palaukti. Priešininkas Žiedo medžioklei pradžioje skyrė nedaug dėmesio ir jei ir būdavo sėkminga medžioklė, tai jis teištraukdavo 1 sužeidimą, kuriam paaukoti Gendalfą buvo gaila. Šešėlio žaidėjas gi iš karto pradėjo ruoštis karui, greitai visas savo tautas atvedė iki karo padėties ir pradėjo kaupti armiją ir ją kaupti šalia Gondoro sienų. Greitai buvo užpultas Osgiliath, kuriame buvo paliktas vienas karys specialiai tam, kad Gondoras sunerimtų ir galėtų judėti iki karo padėties. Dar gondoriečiams nespėjus pasiekti šios padėties, pietiečiai užėmė jų Pelargir miestą. Ten esanti armiją atsitraukė iki Dol Amroth tvirtovės. Pietiečiai sujungę savo pajėgas su Saurono armija užpuolė ir šią tvirtovę. Maniškiams teliko užsidaryti tvirtovėje ir narsiai gintis. Tvirtovę paimti aišku labai sunku, tad apsiaustis tęsėsi ilgai.

Tuo metu galų gale pavyko paaukoti Gendalfą. Jau kitame ėjime kauliukais iškrito „Vakarų valia“ ir atgimė Gendalfas Baltasis, kuris davė man papildomą kauliuką. Gendalfas iškarto nuvyko į Fangorną ir ėmė laukti entų. Brolija tuo tarpu apsireiškė elfų Loriene ir kiek stabtelėjo išsigydyti savo žaizdas. Čia nuo jų atsiskyrė Platžengis, kuris greitai nuvyko į Minas Tiritą, kur tapo Aragornu ir taip gavau dar vieną veiksmų kauliuką. Deja, susikaupusi Saurono armija užpuola ir Minas Tiritą, tad Aragornas su Rohano armija užsidaro tvirtovėje, su viltimi kad iš ten juos išrūkyti bus sunku.

Galų gale Gendalfas sutaria su entais ir užpuola Sarumaną. Nors ataka buvo gana sėkminga, bet Sarumanas jau buvo sukaupęs nemažai armijos, tad pilnai užkariauti nepavyksta. Tenka laukti dar vienos entų kortos. Priešininkas vis labiau ir labiau spaudžia mano tvirtoves Dol Amroth ir Minas Tirith. Galų gale griūna Dol Amroth. Minas Tirith dar laikosi, bet jėgos jau silpsta. Jiems bando padėti į karą galų gale stojęs Rohanas. Bet jėgos nelygios plius jiems patiems reikia saugoti kitą sieną su Helms Deep tvirtove. Ten labai jau grasina Sarumanas.

Sarumano armija, pasikvietusi į pagalbą istrelingus pradeda užkariavimus ir šiaurėje. Apsupama ir po keleto ėjimo krenta elfų Woodland Realm tvirtovė. Jėgos telkiamos ir šalia nykštukų Erebor’o ir elfų Rivendeilo. Taigi Sarumanas jau turi užėmęs 2 tvirtoves ir 1 miestą. Tai jau 5 taškai. Pergalei pasiekti jam reikia 10 taškų. Minas Tiritas apsuptas ir vos vos laikosi. Ereboras ir Rivendeilas užpuolimo atveju neaišku kiek atlaikys, negana to nykštukai dar net neįžengę į karą, tad pašaukti naujų karių negaliu.Tad pralaimėjimas jau netoli…

O ką tuo tarpu veikė Brolija? Atsiskyrus dviems stipriausiems palydovams visi kiti tęsė kelionė link Lemties kalno. Šešėlis susikoncentravęs į karą nelabai bekreipė dėmesį į Žiedo nešėjus. Kartais medžioklei neskirdavo nei vieno kauliuko. Aišku tokiais atvejais brolyja varė pirmyn kiek galėjo, veiksmui negailėdama net elfų žiedų. Ir taip apsireiškusi brolyja Woodland Realm, brolyja vėliau patyliukais patyliukais nusikapsto iki Minas Morgul, kur yra Lemties kalno papėdė. Kas įdomiausia brolyja kalna pasiekia visai nesužeista ir su visais palydovais (išskyrus Gendalfą ir Aragorną). Varžovas supranta, kad be reikalo apleido žiedo medžioklę ir puola dabar jį medžioti. Bet čia ir vėl buvo antra jo klaida, manau jei būtų puolęs visas mano tvirtoves, kurioms grasino, aš nebūčiau spėjęs pasiekti Brolyjos finišo. Bet jis puolė medžioti žiedą. Bet maniškis Frodas buvo visai sveikas plius jį saugojo visi palydovai. Smūgius didvyriškai priėmę ir žuvę Gimlis ir Legolasas leidžia Brolyjai pasiekti Lemties kalną ir atsikratyti žiedo. Laisvos tautos šventė pergalę.

Ir štai pagaliau tikslas pasiektas

Žaidimas vis dar patinka labai. Aišku turiu į pora metų, bet rimtai iki galo tesužaista gal 3 ar 4 kartus. Labai jau daug laiko jis reikalauja. Sužaidus šią partiją prieita išvados, kad žaidime negalima koncentruotis į vieną pusę. Būtina kreipti dėmesį į visas detales. Šešėlio didžiausia klaida ir buvo, kad pradžioje menkai teskyrė dėmesį Žiedo medžioklei, o vėliau jai jau skyrė per didelį dėmesį.

Sid Meier’s Civilization
Kadangi „War of the Ring“ partija užėmė palyginti nedaug laiko, vos 3 val., buvo nuspręsta sužaisti dar ką nors. Pasirinkom „Civilization“ ir manau padarėm klaidą. Negalima žaisti dviejų nemažų žaidimų per vakarą. Galva išvarginta pirmojo žaidimo nebeveikė kaip reikia ir tikrai jautėsi nuovargis. Na bet nepaisant visko partiją sužaidėm

Priešininkui teko egiptiečių rolė. Šiaip ne vieno mano nuomonė, kad egipiečiai žaidime turi kiek per didelius privalumus. Ypač žaidimo pradžiai. Atsitiktinis pasaulio stebūklas ir nemokamas atrakintų pastatų statymas žaidimo pradžioje duoda labai daug privalumų. Man gi teko vokiečiai. Su vokiečiais nieko kito nebelieka, tik kariauti. Karinės taktikos laikytis ir nusprendžiau.

Jau pačiame pirmame rate egiptiečiai, turėdami savo žinioje jiems dovanotą Kolosą gali vykdyti technologinius išradimus. Aš su savo trimis prekybos taškais, sėdžiu laukdamas antro rato. Supratau, kad jei taip vystysis nieko gero nebus. Tad pradėjau kiek galėdamas statyti pastatus, kad duotų kuo daugiau prekybos taškų. Tuo metu žvalgai išžvalgė aplinkinius rajonus, susirinko visus įmanomus resursus, užėmė visus buvusius kaimus. Apsidžiaugiau viename jų radęs urano. Pasidėjau ateičiai, pravers. Taigi po truputį vysčiau prekybą ir atėjo tas metas, kad išrasti 1-3 lygio technologijas galėdavau kiekviename rate. Kadangi ruošiausi kariauti tai ir išradimai buvo tokie, kad kiltų armijos lygis, juo lab, kad pakėlus jos lygį vokiečiai iškarto gauna tos rūšies unitą. Prie viso šito sekėsi ir ekonomika visai, kontroliavau kažkur 6 monetas, kas irgi leido sutaupyti kiek prekybos taškų. Varžovas gi pradžioje labai sparčiai vystęs technologijas, žaidimo viduryje metėsi vystyti kultūrą. Jo visi trys miestai generavo nemažai kultūros ir jis gerokai atitrūko kultūros skalėje nuo manęs. Bet kai jam teko pradėti vystyti 2 ir 3 lygio kultūrą, jo technologiniai išradimai stabtelėjo. Vystant aukštesnio lygio kultūrą reikia ir prekybos taškų. Bet jis pasiekęs 3 lygį ir mano paskaičiavimais jam užtenka 2 ėjimų ir pasieks kultūrinę pergalę. Atėjo metas veikti. Išrandu atominę bombą ir kadangi turėjau urano tuoj bombikė buvo numesta ant vieno jo miesto. Tai įtakoja tai, kad sekančiame ėjime jis jau negali sukaupti pakankamai prekybos taškų kosminių skrydžių technologijai, kuri automatiškai suteikia pergalę. Aš tame ėjime atrandu skrydį ir pas mane jau 2 4-to lygio technologijos ir galimybė atrasti kosminį skrydį. Ką gi paskutinis ėjimas. Pas abu pakankamai prekybos taškų kosminiam skrydžiui išrasti. Iki kultūrinės pergalės varžovui trūksta dar 5 laukelių. Per ėjimą nepaeis tiek. O jis vaikšto pirmasis, tad aišku, kad kils karas dėl prekybos taškų. Va čia ir pasirodė vokiečių galia. Kadangi pagrinde vysčiau technologijas, kurios tobulino mano karius, miestuose stovėjo keletas barakų, tai persvara buvo mano pusėje. Per ėjimą vyko 2 mūšiai, abu nesunkiai laimėjau. Iš varžovo atimti prekybos taškai neleido jam išrasti kosminio skrydžio, ką sėkmingai atlikau aš.
Šiaip patinka šis žaidimas ir jaučiu, kad reikia jam papildymo.

Fresco
Antra šio žaidimo partija. Vėl žaidėm dviese, tik šį kartą varžovė buvo mano žmona. Ir vėl visai pavykusi partija, tik gal su kiek mažiau įtampos kas laimės paskutiniame ėjime. Tiesiog žmona labai greitai perprato šį žaidimą ir aš gerokai atsilikau. Priėjau išvados, kad pradžioje nebūtina skubėti restauruoti freskos. Turbūt geriau pradžiai pakaupti dažų ir maišyti sudėtingesnes spalvas. Ypač violetinę, nes tik žaisdamas antrą partiją pastebėjau, kad jos turguje pirkti nebūna ir už korteles su violetine spalva duodama daugiau taškų. Knieti išbandyti šį žaidimą žaidžiant keturiese.

Finca
Jau kiek primirštas žaidimas ištrauktas su tikslu prisiminti. Labai gražus žaidimas su labai paprastomis taisyklėmis. Tik pasiruošimas jam užtrunka. Čia tenka rinkti vaisius ir juos išvežioti po salą už tai gaunant pergalės taškus. Žaidėm vakare po visų darbų ir matyt todėl per daug neapsunkinom savęs visokiomis strategijomis. Tiesiog rinkom vaisių tų kurių galėdavai pasiimti daugiau, o ne tų kurių gal būt labiau reikia. tai taip padėliojom pusvalandį, kiek pabodo ir paskubinom užbaigti žaidimą.