Tampa tradicija su skaitytojais pasidalinti kokiu adaptuotu į lietuvių kalbą žaidimą, kurį galima pasidaryti pačiam. Šį kartą stalo žaidimas BGG reitinge Nr. 1 – „Twilight Struggle“. Tai politinės tematikos žaidimas apie kurį galima paskaityti čia.
Iš esmės jam daug ko nereikia, žaidimui naudojami tik kartoniniai žetonai, kortos ir lenta. Na dar reikės dviejų D6 kauliukų. Ką rasite parsiųstame faile:
Kortos.pdf – šiame faile yra geroji kortų pusė. Kortos čia kiek mažesnės nei įprastai (dydis 41×62 cm) išdėliotos ant A4 formato ir atrodo ne kaip originaliame žaidime. Vienam rusų puslapyje radau redizainintas kortas ir jos man pasirodė žymiai gražesnės, tad čia pateikiamos rusų sumaketuotos kortos.
Nugarele.jpg – kortų nugarėlės paveiksliukas. Visoms kortų nugarėlėms naudojamas tas pats piešinys. Čia tiesiog atspaustus su kortomis A4 lapus paleiskite spausdinti dar kartą, tik jau antrą pusę.
tokens1.jpg – žetonai. Aš juos paprastai atsispausdinu ant lipdukinio popieriaus ir klijuoju ant kartono. Po to tą kartoną susipjaustau. Čia žetonai sudėlioti ant A4 lapo.
tokens2.jpg – šių žetonų antra pusė. Viena pusė klijuojama vienoje pusėje, ši kitoje. Tik žiūrėkite kad sutaptų žetonai. (vienoje pusėje pvz mėlyno fono žetonas turi sutapti su kitoje pusėje tokios pačios reikšmės žetonu su mėlynais simboliais)
ZemelapisLT.jpg – žaidimo lenta. Jos formatas 84×54 cm. Dedama neskaidyta, gal kam bus patogiau spausdinti A3 formatu, o kam A4 formatu.
Twilight Struggle LT.doc – lietuviškos žaidimo taisyklės. Kiek sutrumpintas variantas, pilną anglišką nesunkiai manau rasite, kad ir tame pačiame BGG.
Siunčiamės čia.
Tai tiek. Gerų įspūdžių! Linksmų visiems švenčių!
Į Boardgamegeek puslapį įkėliau keleto žaidimų taisyklių. Gal jau kai kuriuos buvau įdėjęs kur kitur, bet dabar surinkau ir sudėjau į BGG puslapį. Tiesiog čia manau joms bus saugiau. Taigi kam reikia siųskitės ir galite padėkoti paspaudę į viršų iškeltą nykštį.
Taigi įkeltos šios taisyklės:
Carson City – neblogas darbininkų dėliojimo žaidimas. Carson City taisyklės lietuvių kalba
Dominion – vienas geriausių „kortų kaladės rinkimų“ žaidimas. Išleista krūva papildymų. Čia tik bazinio žaidimo taisyklės ir bazinio žaidimo išverstos kortos. Dominion taisyklės lietuvių kalba
Memoir’44 – vienas iš paprasčiausių, bet tikrai ne prasčiausiai „Wargeimas“ vaizduojantis 2-ąjį pasaulinį karą. Memoir’44 lietuviškos taisyklės
Power Grid – vienas iš man labiausiai patinkančių ekonominių žaidimų. Power grid lietuviškos taisyklės
Small World – linksmas teritorijų užėmimo žaidimas. Galima atsisiųsti žaidimo taisykles ir rasių ir ypatingų sugebėjimų atmintinę, kurią galima duoti žaidėjams, kuriems lengviau suprasti lietuviškai. Žaidimas turi galybę papildymų. Čia yra tik bazinio žaidimo taisyklės ir bazinio žaidimo rasių ir ypatingų sugebėjimų atmintinė. Small World lietuviškos taisyklės ir Small World atmintinė
Stone Age – visai įdomus ir nesudėtingas „darbininkų dėliojimo“ žaidimas, kuriame nemažai lemia ir kauliukai. Stone Age taisyklės lietuvių kalba
Race for the Galaxy – vienas geriausių kortinių žaidimų. Pradžioje žaidimą suprasti būna gal kiek sudėtinga, todėl manau, kad daug kam gali padėti išverstos taisyklės. „Race for the Galaxy“ lietuviškos taisyklės.
Kol kas tiek, vėliau bus daugiau
War of the Ring
Retai kada tenka traukti šį žaidimą. Bet kai jau tenka, tai tenka. Tai labai ilgas savo trukme žaidimas, nemažai laiko reikalauja ir pasiruošimas jam. Todėl jį tenka žaisti nedažnai. Bet kai jau tenka, būnu labai laimingas. Tai įdomus ir įtraukiantis žaidimas. Kadangi penktadienį jokių planų nebuvo, vakaras nusimatė ilgas suplanavom sulošti šį žaidimą. Sudėliojom lentą, teko prisiminti ir taisykles. Kaip gerai, kad kažkada jas išsiverčiau, tad prisiminti buvo lengviau. Tad sėdom žaisti. Aš žaidžiau už laisvąsias tautas ir mano tikslas buvo, kad Frodas kuo greičiau nuneštų žiedą iki Lemties kalno. Priešininkas žaidė už Šešėlį. Jo tikslas užkariauti Laisvąsias Tautas ir perimti iš Frodo žiedą.
Taigi žaidimas prasidėjo. Mano pirmasis Brolijos palydovas buvo Gendalfas Pilkasis. Su mintimi, kad jis perims kokį žiauresnį prakeiksmą su 2-3 sužeidimais, numirs ir kitame ėjime jau prisikels kaip Gendalfas Baltasis, aš gausiu papildomą kauliuką, o šis nukeliavęs į Fangorną lauks Entų kortos, su kuria duos į kaulus Sarumanui. Deja, šio veiksmo teko palaukti. Priešininkas Žiedo medžioklei pradžioje skyrė nedaug dėmesio ir jei ir būdavo sėkminga medžioklė, tai jis teištraukdavo 1 sužeidimą, kuriam paaukoti Gendalfą buvo gaila. Šešėlio žaidėjas gi iš karto pradėjo ruoštis karui, greitai visas savo tautas atvedė iki karo padėties ir pradėjo kaupti armiją ir ją kaupti šalia Gondoro sienų. Greitai buvo užpultas Osgiliath, kuriame buvo paliktas vienas karys specialiai tam, kad Gondoras sunerimtų ir galėtų judėti iki karo padėties. Dar gondoriečiams nespėjus pasiekti šios padėties, pietiečiai užėmė jų Pelargir miestą. Ten esanti armiją atsitraukė iki Dol Amroth tvirtovės. Pietiečiai sujungę savo pajėgas su Saurono armija užpuolė ir šią tvirtovę. Maniškiams teliko užsidaryti tvirtovėje ir narsiai gintis. Tvirtovę paimti aišku labai sunku, tad apsiaustis tęsėsi ilgai.
Tuo metu galų gale pavyko paaukoti Gendalfą. Jau kitame ėjime kauliukais iškrito „Vakarų valia“ ir atgimė Gendalfas Baltasis, kuris davė man papildomą kauliuką. Gendalfas iškarto nuvyko į Fangorną ir ėmė laukti entų. Brolija tuo tarpu apsireiškė elfų Loriene ir kiek stabtelėjo išsigydyti savo žaizdas. Čia nuo jų atsiskyrė Platžengis, kuris greitai nuvyko į Minas Tiritą, kur tapo Aragornu ir taip gavau dar vieną veiksmų kauliuką. Deja, susikaupusi Saurono armija užpuola ir Minas Tiritą, tad Aragornas su Rohano armija užsidaro tvirtovėje, su viltimi kad iš ten juos išrūkyti bus sunku.
Galų gale Gendalfas sutaria su entais ir užpuola Sarumaną. Nors ataka buvo gana sėkminga, bet Sarumanas jau buvo sukaupęs nemažai armijos, tad pilnai užkariauti nepavyksta. Tenka laukti dar vienos entų kortos. Priešininkas vis labiau ir labiau spaudžia mano tvirtoves Dol Amroth ir Minas Tirith. Galų gale griūna Dol Amroth. Minas Tirith dar laikosi, bet jėgos jau silpsta. Jiems bando padėti į karą galų gale stojęs Rohanas. Bet jėgos nelygios plius jiems patiems reikia saugoti kitą sieną su Helms Deep tvirtove. Ten labai jau grasina Sarumanas.
Sarumano armija, pasikvietusi į pagalbą istrelingus pradeda užkariavimus ir šiaurėje. Apsupama ir po keleto ėjimo krenta elfų Woodland Realm tvirtovė. Jėgos telkiamos ir šalia nykštukų Erebor’o ir elfų Rivendeilo. Taigi Sarumanas jau turi užėmęs 2 tvirtoves ir 1 miestą. Tai jau 5 taškai. Pergalei pasiekti jam reikia 10 taškų. Minas Tiritas apsuptas ir vos vos laikosi. Ereboras ir Rivendeilas užpuolimo atveju neaišku kiek atlaikys, negana to nykštukai dar net neįžengę į karą, tad pašaukti naujų karių negaliu.Tad pralaimėjimas jau netoli…
O ką tuo tarpu veikė Brolija? Atsiskyrus dviems stipriausiems palydovams visi kiti tęsė kelionė link Lemties kalno. Šešėlis susikoncentravęs į karą nelabai bekreipė dėmesį į Žiedo nešėjus. Kartais medžioklei neskirdavo nei vieno kauliuko. Aišku tokiais atvejais brolyja varė pirmyn kiek galėjo, veiksmui negailėdama net elfų žiedų. Ir taip apsireiškusi brolyja Woodland Realm, brolyja vėliau patyliukais patyliukais nusikapsto iki Minas Morgul, kur yra Lemties kalno papėdė. Kas įdomiausia brolyja kalna pasiekia visai nesužeista ir su visais palydovais (išskyrus Gendalfą ir Aragorną). Varžovas supranta, kad be reikalo apleido žiedo medžioklę ir puola dabar jį medžioti. Bet čia ir vėl buvo antra jo klaida, manau jei būtų puolęs visas mano tvirtoves, kurioms grasino, aš nebūčiau spėjęs pasiekti Brolyjos finišo. Bet jis puolė medžioti žiedą. Bet maniškis Frodas buvo visai sveikas plius jį saugojo visi palydovai. Smūgius didvyriškai priėmę ir žuvę Gimlis ir Legolasas leidžia Brolyjai pasiekti Lemties kalną ir atsikratyti žiedo. Laisvos tautos šventė pergalę.
Ir štai pagaliau tikslas pasiektas
Žaidimas vis dar patinka labai. Aišku turiu į pora metų, bet rimtai iki galo tesužaista gal 3 ar 4 kartus. Labai jau daug laiko jis reikalauja. Sužaidus šią partiją prieita išvados, kad žaidime negalima koncentruotis į vieną pusę. Būtina kreipti dėmesį į visas detales. Šešėlio didžiausia klaida ir buvo, kad pradžioje menkai teskyrė dėmesį Žiedo medžioklei, o vėliau jai jau skyrė per didelį dėmesį.
Sid Meier’s Civilization
Kadangi „War of the Ring“ partija užėmė palyginti nedaug laiko, vos 3 val., buvo nuspręsta sužaisti dar ką nors. Pasirinkom „Civilization“ ir manau padarėm klaidą. Negalima žaisti dviejų nemažų žaidimų per vakarą. Galva išvarginta pirmojo žaidimo nebeveikė kaip reikia ir tikrai jautėsi nuovargis. Na bet nepaisant visko partiją sužaidėm
Priešininkui teko egiptiečių rolė. Šiaip ne vieno mano nuomonė, kad egipiečiai žaidime turi kiek per didelius privalumus. Ypač žaidimo pradžiai. Atsitiktinis pasaulio stebūklas ir nemokamas atrakintų pastatų statymas žaidimo pradžioje duoda labai daug privalumų. Man gi teko vokiečiai. Su vokiečiais nieko kito nebelieka, tik kariauti. Karinės taktikos laikytis ir nusprendžiau.
Jau pačiame pirmame rate egiptiečiai, turėdami savo žinioje jiems dovanotą Kolosą gali vykdyti technologinius išradimus. Aš su savo trimis prekybos taškais, sėdžiu laukdamas antro rato. Supratau, kad jei taip vystysis nieko gero nebus. Tad pradėjau kiek galėdamas statyti pastatus, kad duotų kuo daugiau prekybos taškų. Tuo metu žvalgai išžvalgė aplinkinius rajonus, susirinko visus įmanomus resursus, užėmė visus buvusius kaimus. Apsidžiaugiau viename jų radęs urano. Pasidėjau ateičiai, pravers. Taigi po truputį vysčiau prekybą ir atėjo tas metas, kad išrasti 1-3 lygio technologijas galėdavau kiekviename rate. Kadangi ruošiausi kariauti tai ir išradimai buvo tokie, kad kiltų armijos lygis, juo lab, kad pakėlus jos lygį vokiečiai iškarto gauna tos rūšies unitą. Prie viso šito sekėsi ir ekonomika visai, kontroliavau kažkur 6 monetas, kas irgi leido sutaupyti kiek prekybos taškų. Varžovas gi pradžioje labai sparčiai vystęs technologijas, žaidimo viduryje metėsi vystyti kultūrą. Jo visi trys miestai generavo nemažai kultūros ir jis gerokai atitrūko kultūros skalėje nuo manęs. Bet kai jam teko pradėti vystyti 2 ir 3 lygio kultūrą, jo technologiniai išradimai stabtelėjo. Vystant aukštesnio lygio kultūrą reikia ir prekybos taškų. Bet jis pasiekęs 3 lygį ir mano paskaičiavimais jam užtenka 2 ėjimų ir pasieks kultūrinę pergalę. Atėjo metas veikti. Išrandu atominę bombą ir kadangi turėjau urano tuoj bombikė buvo numesta ant vieno jo miesto. Tai įtakoja tai, kad sekančiame ėjime jis jau negali sukaupti pakankamai prekybos taškų kosminių skrydžių technologijai, kuri automatiškai suteikia pergalę. Aš tame ėjime atrandu skrydį ir pas mane jau 2 4-to lygio technologijos ir galimybė atrasti kosminį skrydį. Ką gi paskutinis ėjimas. Pas abu pakankamai prekybos taškų kosminiam skrydžiui išrasti. Iki kultūrinės pergalės varžovui trūksta dar 5 laukelių. Per ėjimą nepaeis tiek. O jis vaikšto pirmasis, tad aišku, kad kils karas dėl prekybos taškų. Va čia ir pasirodė vokiečių galia. Kadangi pagrinde vysčiau technologijas, kurios tobulino mano karius, miestuose stovėjo keletas barakų, tai persvara buvo mano pusėje. Per ėjimą vyko 2 mūšiai, abu nesunkiai laimėjau. Iš varžovo atimti prekybos taškai neleido jam išrasti kosminio skrydžio, ką sėkmingai atlikau aš.
Šiaip patinka šis žaidimas ir jaučiu, kad reikia jam papildymo.
Fresco
Antra šio žaidimo partija. Vėl žaidėm dviese, tik šį kartą varžovė buvo mano žmona. Ir vėl visai pavykusi partija, tik gal su kiek mažiau įtampos kas laimės paskutiniame ėjime. Tiesiog žmona labai greitai perprato šį žaidimą ir aš gerokai atsilikau. Priėjau išvados, kad pradžioje nebūtina skubėti restauruoti freskos. Turbūt geriau pradžiai pakaupti dažų ir maišyti sudėtingesnes spalvas. Ypač violetinę, nes tik žaisdamas antrą partiją pastebėjau, kad jos turguje pirkti nebūna ir už korteles su violetine spalva duodama daugiau taškų. Knieti išbandyti šį žaidimą žaidžiant keturiese.
Finca
Jau kiek primirštas žaidimas ištrauktas su tikslu prisiminti. Labai gražus žaidimas su labai paprastomis taisyklėmis. Tik pasiruošimas jam užtrunka. Čia tenka rinkti vaisius ir juos išvežioti po salą už tai gaunant pergalės taškus. Žaidėm vakare po visų darbų ir matyt todėl per daug neapsunkinom savęs visokiomis strategijomis. Tiesiog rinkom vaisių tų kurių galėdavai pasiimti daugiau, o ne tų kurių gal būt labiau reikia. tai taip padėliojom pusvalandį, kiek pabodo ir paskubinom užbaigti žaidimą.
Per savaitę buvo sužaista gana nemažai žaidimų.
Saboteur 2
Nelabai mėgstu vakarėlių žaidimų. Paskutiniu metu man vis tik labiau patinka sudėtingesni žaidimai. Bet „Saboteur“ aš labai mėgstu. O atsiradus dar ir papildymui „Saboteur 2“, man šis žaidimas patikti pradėjo dar labiau. Taigi šeštadienio vakarą sėdom prie stalo penkiese. Žaidėm 4 partijas, vietoje 3. Tiesiog visiems prie stalo buvo smagu ir norėjosi kiek pratęsti žaidimą. Iš visų tų partijų norėčiau išskirti keletą dalykų. Visų pirma jose beveik nebuvo sabotuotuojų. Nors ir personažų kortas rodos gerai maišydavom, bet vis tiek. Už tat geologų traukdavom gerai. Jų personažų kaladėje vos 2, bet abu žaidžiant penkiese per 4 partijas buvo ištraukti 2 kartus. Po vieną geologą buvo visos partijose. Vienas žaidžiantis geologą išsitraukė visus kartus (jau pradėjo įtarinėti, kad jis geologo kortą kur po stalu laiko. Šiaip geologui šiame žaidime lengviausiai, jam auksas nelabai rūpi, tik reikia kiek uždelsti partiją, kad daugiau kristalų atsirastų. Nenuostabu, kad jis ir laimėjo žaidimą. Man sekėsi visai neblogai, vieną kartą irgi teko būti geologu, jau ir kristalų padėliojęs buvau nemažai, bet privertė mane pakeisti personažą. Tapau sabotuotoju. Jau buvo aišku, kad daugiau sabotuotojų toje partijoje nėra ir nykštukai tikrai greitai iki aukso prisikas. Laimė ir pats gavau personažo keitimo krotą, tad mečiau sabotavimą ir tapau geruoju nykštuku. Ir pats sekančiame ėjime prisikasiau iki aukso. Geruoju nykštuku buvau dar 2 kartus ir abu gavau aukso. Paskutinėje partijoje gavau sabotuotojo vaidmenį. Bet visi kiti buvo gerieji nykštukai ir labai jau greitai kasėsi iki aukso, tad kenkti pradėjau anksti ir aišku išsidaviau. Tuoj buvau blokuotas n kartų. Labai sėkmingai naudodavau atblokavimo galimybe kai gali išmesti iš rankų dvi kortas, iš kaladės pasiimdamas tik vieną. Taip rankose teliko 3 kortos. Per daug nepergyvenau, nes rankose buvo kortų apsikeitimo korta. Tad sulaukęs tinkamo momento jas apkeičiau į pilną kortų komplektą. Bet deja vienam kenkti labai sunku ir jie aišku iki aukso prisikasė. Vien todėl ir nelaimėjau žaidimo, bet užimta garbinga 2 vieta. Šiaip papildyme man lieka neaiškus vienas personažas – spekuliantas. Visai neaišku kaip juo žaist, o ir žaisti neįdomu – auksą juk gausi vis tiek. Vis tik prieita išvados, kad jam turbūt verta padėti sabotuotojams, jei tik tokių yra. Nes jų potencialiai vis tiek mažiausiai, o tai reiškia, kad jiems laimėjus aukso gausi daugiau.
Smallworld
Po beveik 2 metų pertraukos ištrauktas šis žaidimas. Sužaidėm vieną partiją dviese ir turbūt vėl dulkės kur giliai nukištas. Sužaidėm, bet jokių emocijų. Ar tai per daug paprastas jis pasirodė, ar per daug neazartiškas. Pirmoji mano rasė tapo skraidantys ratmenai. O jų gavosi gera galybė net 13. O dar kadangi skraidantys tai buvo užimta didelė žaidimo lauko teritorija – visos buvusios tuščios ir dar keletas su ten buvusiais kokiais tais gyviais. Mano priešininkas labai nustebino pasirinkęs pirklius nykštukus. Čia savybės uždirbti monetas geros, bet kad jų tegauna vos 5. Užėmė vieną rajoną su kasyklą, ir dar vieną ir viskas. Aš su ratmenais gerai sukdavausi kokius 4 ėjimus. Priešininko nykštukai labai sunkiai skynėsi kelią, nenuostabu, kai jų vos 5, tad jie greitai keliavo į nuopolį. Sekanti priešininko rasė jau buvo sėkmingesnė: kalvotieji kerėtojai. Čia jie skynėsi gerai kelia, kiekviename ėjime vis po vieną prisidėdami. Mano sekanti rasė tapo milžinai iš kalvų nepasirodė labai sėkminga, vieną kalną buvau užėmęs ir aplink jį teritoriją užsiėmiau, deja užimti kitą kalną pasirodė per didelė kaina. Tad vos po keleto ėjimų vėl mečiau šią rasę ir vėl ėmiau remtis kiekiu: stojo amazonės, kurios dar turėjo prisijaukinusios drakoną. Varžovas labai sėkmingai skynėsi kelią su kerėtojais, tad jų užteko iki pat žaidimo pabaigos. Bet jo klaidingas pasirinkimas žaidimo pradžioje ir lėmė lengvą mano pergalę: 83:57
Twilight Struggle
Man patinka šis žaidimas. Ir nors reikalauja nemažai laiko, bet paskutiniu metu gana dažnai ištraukiamas iš lentynos. Šį kartą man teko garbė žaisti už JAV ir užduotis neleisti įsiviešpatauti komunistams. Pradžioje ėjosi labai gerai. Tvirtai kontroliavau Vakarų Europą. Dominavau Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje. Gana tvirtai koją įkėlęs buvau ir į Pietų Ameriką. Tik Afrika niekaip nepasidavė JAV įtakai. Kiek vėliau į valdžią Kuboje atėjo Fidelis ir SSRS po truputį ėmė plėsti įtaką Centrinėje Amerikoje. Tačiau JAV pozicijos visur kitur buvo tvirtos. Ir net pergalės taškais tvirtai pirmavau, betrūko poros taškų ir jau būčiau pasiekęs pergalę dėl per didelio taškų skirtumo, bet čia prasidėjo… Vienas po kito perversmai, ir JAV praktiškai buvo išstumti iš Artimųjų Rytų. Aišku prie to dar prisidėjo OPEC įsteigimas. Vyko arši kova dėl Azijos. Šiaurės Korėja sėkmingai užpuola Pietų Korėją. Indija su Pakistanu irgi kariauja, patekdami tai vienos tai kitos pusės įtakon. Mano taškų persvara pradėjo staigiai mažėti. DEFCON statusas irgi katastrofiškai sumažėjo ir atsirado didelė branduolinio karo grėsmė. Jau pradėjau bijoti, kad per finalinį taškų skaičiavimą galiu ir prarasti taškų persvarą, bet grėsmė pasirodo buvo visai kitur. Mačiau, kad jau Afrika bus ne mano nosiai. Artimieji Rytai irgi visiškai kontroliuojami SSRS. JAV turi tvirtas pozicijas Pietų Amerikoje. Dėl įtakos Centrinėje Amerikoje ir Azijoje vyksta arši kova. Ir visai nekreipiau dėmesio į Europą. O juk tai svarbiausias regionas! Į valdžią Prancūzijoje ateina de Golis, Vakarų Vokietijoje Vilis Brandtas. Ten įtakos jau turi SSRS, JAV nebekontroliuoja. O aš susikoncentravęs ties kitais regionais į Europą kažkaip dėmesio nekreipiu. Štai 9 ėjimas, SSRS pradeda kontroliuoti daugumą Europos šalių, opa taškų paskaičiavimas Europoje ir ką??? Per žioplumą nepamatau, kad SSRS taip įsigalėjo Europoje, kad ėmė kontroliuoti visas raktines šalis. O tai reiškia automatinę SSRS pergalę. Va taip būna. Žaidimas labai patinka ir ši partija parodė, kad turi stebėti visą žaidimo lentą, gerai planuoti įvykius. Ir kas dar patinka, kad nors ir tvirtai pirmauji, tai dar nereiškia, kad jau laimėsi. Įvykiai gana greitai gali apversti situaciją į kitą pusę.
Fresco
Kadangi šią savaitę į rankas pakliuvo šis žaidimas, nekantravau išbandyti ir jį. Taisyklių aiškinimasis neužtruko, taisyklių nedaug, išdėstytos aiškiai, klausimų daug perskaičius nekilo. Prie bazinio žaidimo iš karo siūlomi ir trys papildymai-pasunkinimai, kuriuos rekomenduojama žaisti gerai supratus bazinį žaidimą. Kad įdomu, kad juos visus galima komplektuoti, t.y. žaisti bazinį žaidimą su dviem, o gal net trim papildymais iš karto. Tačiau kadangi tai tebuvo pirma šio žaidimo partija, tai papildymų nė nenagrinėjau. Žaidėm dviese, o žaidžiant dviese žaidimas kiek „paprievartaujamas“. T.y. atsiranda trečias neutralus žaidėjas Leonardo. Tokių dalykų aš nemėgstu, bet čia, kaip parodė partija tas Leonardo į žaidimą įsipaišė labai gerai, visą žaidimą ėjo taškas į tašką ir tik paskutiniame rate atsiliko, palikdamas mus dviese aiškintis kas laimėjo.
Šiame žaidime mums tenka įsikūnyti į renesanso laikų dailininkus. Vyskupas pus pasamdo tam, kad atrestauruotumėm soboro freską ir altorių. Tu esi dailininkas, turintis krūvą mokinių ir jiems vadovaujant turi labiausiai prisidėti prie restauracijos. Iš esmės tai darbininkų dėliojimo mechanikos žaidimas. Bet ne visai. Yra keletas razinkų, kuris daro šį žaidimą visai įdomų. Kaip jau minėjau tenka vadovauti mokiniams, tad pačioje ėjimo pradžioje tenka spręsti kurią valandą jie atsikels. Atsikels anksti, jų nuotaika bus prastesnė, bet veiksmus atliks pirmesni. Atsikels anksti turguje dažų kainos dar bus aukštos, bet didelis pasirinkimas. Atsikels vėlai, nuotaka bus gera, bet veiksmus atliksi paskutinis, turguje pardavėjai išpardavinės dažų likučius, kaina menka, bet ir pasirinkimas ne koks. Darbininkų nuotaka atsispindi vienoje skalėje, jų nuotaikai pakilus iki aukštumų dirbs už du, t.y. gausi papildomą darbininko figurėlę. Nuotaikai nukritus vieną figurėlę prarasi. Kada kas kelsis sprendžia atsiliekantis žaidėjas. Čia aišku yra jo tempimas į priekį, nes šio veiksmo pasirinkimas pirmam yra labai didelis privalumas. Pasirinkus kada kas kelsis, darbininkai dėliojami kas ką veiks. Įprastai darbininkų dėliojimo mechanikoje, visi žaidėjai dėlioja savo darbininkus ant žaidimo lentos rezervuodami kurį nors veiksmą. Čia vyksta kitaip. Kiekvienas žaidėjas turi savo nuosavą veiksmų lauką ir savo turimus darbininkus už širmos dėlioja ten. Kai visi sudėlioja, širmos atidengiamos ir pradedant nuo anksčiausiai atsikėlusio atlieka tuos veiksmus. Šių veiksmų vos penki: eiti į turgų dažų, sobore restauruoti freską ar altorių, priiminėti savos studijos užsakymus portretams piešti, maišyti dažus, gaunant naujas spalvas ir eiti į teatrą. Bet visus šiuos veiksmus galima atlikti 3 kartus. Taigi tik 18 veiksmų ir 5 darbininkais. pasirinkimas nėra toks didelis.
Turguje perkami dažai, kurie reikalingi restauracijai. Restauracija vyksta labai paprastai, žaidimo pradžioje freska uždengta žetonais, ant kurių pažymėtos spalvos. Restauruojant atiduodi iš savo atsargų tos spalvos kubelius ir atidengi tą freskos dalį. Bei gauni tiek pergalės taškų, kiek nurodyta ant to žetono. Portretų paišymas tai tiesiog tavo pajamos. Baziniame žaidime tu tiesiog gauni 3 monetas, kiek užmečiau akį būtent papildymuose šis veiksmas labiausiai koreguojasi. Dažų maišymas – galimybė gauti daugiau atspalvių, už kurios duodama daugiau taškų. Na o teatras viskas aišku, jo lankymas skirtas nuotaikos gerinimui.
Taigi sužaidėm vieną partiją. Pirmas įspūdis – gerai subalansuotas žaidimas. Kiekviename ėjime lyderis vis keisdavosi. Tiesiog galimybė atsiliekančiam pirmam rinktis atsibudimo laiką yra gana didelis privalumas. Taip ir gaudavosi, kad nedaug atsiliekantis trukteldavo į priekį, bet kitame ėjime atsiliekantis pavydavo ir aplenkdavo. Tad įtampos netrūko viso žaidimo metu ir laimėtojas sprendėsi paskutiniame ėjime. Ir čia pagalvojau, kad naudingiau yra prieš paskutinį ėjimą būti nedaug atsiliekančiu. Tada naudingiau keltis kuo anksčiau ir susigriebti kuo daugiau tau reikalingų dažų. Paskutinis ėjimas užsitęsė nes abu turėjom gerai apsukti galvą ką geriau rinktis, skirtumas keli taškai, įtampa jautėsi. Ir štai atlikus paskutinius veiksmus paaiškėja, kad mano varžovas laimi vos 1 tašku, bet dar pergalės taškai duodami už monetas, paskaičiuojame jas, deja, bet varžovas ir čia jų turėjo daugiau, tad jis ir laimėjo 68:66.
Išvados: tai nesudėtingas, bet įdomus ir azartiškas šeimyninis žaidimas. Man visai patiko, tad tikiu, kad greitu metu šį žaidimą ištrauksiu dar ne kartą.
Ką gi šiemet pas mane Kalėdos atėjo ankščiau. BGG akcija „Secret Santa“ man baigėsi. Šiandien radau pranešimą, kad mano siuntinys jau nukeliavo pas gavėją. O ir vakar vakare į duris pasibeldęs kurjeris pristatė žaidimą man.
Man teko dovaną išsiųsti į Singapūrą. Iš pradžių gavęs saviškį išsigandau. Kur tas Singapūras? Nuėjęs į boardsandbits.com puslapį pažiūrėjau kiek kainuotų siuntimas į Singapūrą… Na taip, labai daug. Pradėjau ieškoti parduotuvės arčiau. Ir gana greitai radau, kad ir Singapūre yra visai neblogas e-shop’as, su visai padoriomis kainomis. Pradėjau studijuoti jo wishlist’ą. Iš pradžių planavau, kad nupirksiu kokį vieną žaidimą ir na dar kokį paprastą kortinį ar papildymą. Bet pažiūrėjęs į jo wishlistą pagalvojau „oho“. Must heave grafoje vos du žaidimai, bet tokie geruliai „Railways of the World“ ir „Star Trek: Fleet Captains“. Na tokie tikrai geruliai. Love to heave grafa niekuo nenusileido, ten tokie epai kaip „Twilight Imperium“, „War of the Ring“ ir „Mansions of Madness“. Na nekuklūs norai. Bet gi Kalėdos. Iš viso šito ištrinkau „Railways of the World“, nes tai mano vienas iš mėgstamiausių žaidimų. Ką gi išrinkai, apmokėjau, išsiunčiau. Iš Lietuvos jam dar išsiunčiau atviruką su žiemišku Vilniaus vaizdu ir sveikinimu. Kol kas jokių atsiliepimų iš jo BGG puslapyje nėra, bet tik šiandien e-shopo, kuriame pirkau, puslapyje pirkinio informacijoje statusas pasikeitė į „Pristatyta“. Gal atsiliepimų dar bus.
Mano wishlist’o sąrašas aišku kuklesnis. Iš visų labiausiai labiausiai norėjau ‘Merchants and Maradeurs“, nors kad jį atsiųstų vilties daug neturėjau. Na nemažas juk jis. Kitas labai labai noriu buvo „Fresco“, norėjosi papildyti šeimyninių žaidimų šeima, kad būtų galima žaisti platesniame rate. Dar visai norėjau civilizacijos papildymo, na bet šitą tikėjausi gauti kaip priedą, o ne kaip pagrindinį žaidimą. Maniškis Secret Santa susisiekė su manim anonimiškai (BGG leidžia taip padaryti, aš matau, kad man rašo tiesiog Santa) ir paklausė ar mano wishlist’o sąrašas galutinis. Vėliau paklausė iš kur jam geriau pirkti dovaną. Patikrinau visas lietuviškas stalo žaidimo parduotuves, bet, deja, visose jose užsieniečiui pirkti labai sudėtinga. Nei viena nepriima mokėjimo per Paypal, o tik per vietinius bankus („Riki“ gal vis dėlto nesudėtinga paleisti apmokėjimą ir per Paypal’ą?). Tad man tiesiog teliko pasiūlyti žiūrėti ES šalyse. Nes vistik ES šalyse ir siuntimas pigesnis ir dėl mokesčių nereikia sukti galvos. Vėliau man atrašė, kad rado dovaną man Belgijoje ir, kad po poros savaičių laukčiau jos.
Laukti buvo smagu. Kasdien vis spėliojau kas ten gali būti. Ir kai vakar paskambino kurjeris, netvėriau savam kailyje. Ir štai tas momentas, kai atveža siuntinį. Dėžė nedidelė, tad supratau, kad ten vienas žaidimas. Siuntinyje gražiai įpakuota žaidimo dėžė, nuolaidos kuponas pirkiniui tame e-shope ir sveikinimo atvirukas.
Dar kyla mintis gal palaikyti iki Kalėdų? Bet kita mintis tuoj nuveja šią: „žiūrėk greičiau“. Atplėšiu paketą ir ten….
O taip, Fresco. Taigi Kalėdos į mano namus atėjo anksčiau. Beje iš kur mano siuntėjas nežinau iki šiol. Bet turiu įtarimą, kad jis iš JAV.
Ar apsimokėjo?
Šiaip ir BGG puslapyje rašo, kad neieškoti finansinės naudos. Ir iš tikrųjų šios dvi savaitės buvo smagios. buvo smagu pačiam ieškoti kur pirkti, ką pirkti, rinkti ką pirkti. Buvo smagu laukti dovanos, spėlioti kas ten gali būti. Bet jei vis dėlto paskaičiuoti kaip materialistui, tai turbūt neapsimokėjo. Savo siuntiniui su siuntimu išleidau apie 200 Lt. „Fresco“ turbūt kainuotų mažiau. Bet kaip ten bebūtų pralošęs nesijaučiu nė trupučio. Tai tiesiog smagi akcija ir dovanoti yra smagu. Tad manau, kad tikrai joje sudalyvausiu ir kitais metais.
BGG puslapyje patiekiama statistika į kokias šalis keliavo siuntiniai. Lietuvos kol kas nėra. Na aš šiandien parašiau, kad gavau, tai vienas atsiras. O daugiau kas dalyvauja šioje akcijoje?
lapkričio 30th, 2011 in
Įvairūs | tags:
Fresco,
pirkimas |
9 Comments
Žaidimo statistika:
Išleidimo metai: 2005
Autorius: William Attia
Boardgamegeek.com reitingas: 7,97
Žaidėjų skaičius: 2-5
Žaidimo laikas: 2-3 val.
Žanras: Strateginis, miesto statymas
Ilgai ruošiausi rašyti šio žaidimo apžvalgą. Ilgai rinkau žodžius. Juk tai neeilinis žaidimas. Stalo žaidimai aplamai unikalus dalykas. Atrodo, kad jie egzistuoja labai senai, bet iš tikrųjų jų antrasis kvėpavimas ir atgimimas prasidėjo 1995 m. išėjus „Katano salos naujakuriams“. Nuo tada atsirado savoka „eurožaidimai“, kurie iš esmės pakeitė stalo žaidimus. Dabar stalo žaidimai labai tobulėja, kasmet išleidžiama krūva naujų, visų nė nespėji sekti. Ir palyginti nesenai išleistas žaidimas jau laikomas klasika. Būtent toks ir yra „Caylus“. Būtent jo mechanika (darbininkų dėliojimas užsakant veiksmą) padarė na sakykim nemažą įtaką. Būtent ja remiasi dabar tokia populiari „Agricola“ ir nemažai kitų. Taigi pas mus ant salo „Caylus“ ir pradedame jį nagrinėti.
Tema
1289 metai. Norėdamas sustiprinti Prancūzijos karalystės sienas karalius Pilypas Gražusis nusprendžia pastatyti naują pilį. Šiuo metu Caylus yra tik mažas kaimelis, bet artimiausiu metu suvažiuos darbininkai ir amatininkai ir jam atsiveria didelės perspektyvos. Aplink daug statybinių aikštelių ir kaimelis pamažu virsta nemažu miestu.
Žaidėjai tampa statybų vadovais. Jie prisideda prie pilies statybos ir miesto vystymosi. Žaidėjai uždirba prestižo taškus ir užsitarnauja karaliaus malonę. Kai pilis baigiama statyti, žaidėjas, kuris turės daugiausiai prestižo taškų laimės.
Ką rasime žaidimo dėžėje?
Žaidimas, jei vertinti išvaizdą, nėra gražus. Ir tai jau pirmasis požymis, kad jis geras. Dėžėje randame žaidimo lentą, kuri vaizduoja pilį, mažą kaimelį priešais pilį ir kelią. Piešiniai ne patys gražiausi. Dar rasime krūvą kartotinių žetonų, vaizduojančių įvairius pastatus, kartoninius pinigus, na ir krūvą medinukų, Tai ir resursai (maži kubeliai) ir žaidėjo žetonai „tabletės“ skirti parodyti eiliškumą ar sukauptus taškus ir darbininkai „cilindrai“ norint rezervuoti tam tikrą veiksmą. Tad komponentai nėra įspūdingi, šiems laikams jie net atrodo pasenę. Bet aš ne pirmą kartą įsitikinu, kad komponentų išvaizda ne svarbiausia, tad sėdam žaisti.
Sėdame žaisti
Taisyklių nagrinėjimas kiek užtruks. Jų nėra daug (taisyklių), bet pasigilinti teks, bet taisyklės gana greitai perprantamos ir sėdus žaisti bei sužaidus keletą ratų į taisyklės žvilgtelti priseis nedažnai. Bet tai yra žaidimas labiau patyrusiems kas tai yra stalo žaidimai. Naujokai šio žaidimo greitai išsigąs, tiek daug veiksmų, ko griebtis, tiek taisyklių. Bet patyrusiems jis turėtų patikti. Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta, dedi darbininką ant laukelio ir rezervuoji veiksmą kurį jis atliks. Yra trys pagrindinės veiksmų grupės: pirmoji tai pilies statyba, čia siunti savo darbininką, plius duodi tam tikras statybines medžiagas. Atrodo, kad pilį statyti nepasimoka – vieni nuostoliai. Bet taip nėra. Visų pirma tai pergalės taškai, kurie duodami nors ir kiek prisidedi prie statybos. Bet jei tame rate tavo darbininkai prisidės prie jos daugiausiai, tai gausi dar ir karaliaus malonę, o ji pasižymi įvairiomis materialinėmis dovanomis (dažnai ir labai vertingomis). Kita veiksmų grupė: specialieji veiksmai: čia galima keisti žaidėjų eiliškumą, sudalyvauti riterių turnyre ir užsidirbti papildomą karaliaus malonę, galima užsidirbti papildomų pinigų arba pasiuntus darbininkus į karčemą tikėtis, kad jie dirbs už mažesnę algą. Na ir trečia veiksmų grupė – paprasti veiksmai. Čia kasami resursai, kurie reikalingi pilies ar kitų pastatų statybai, yra turgus kur resursus gali keisti į pinigus ir atvirkščiai, na ir statyti kitus pastatus. Juos statyti tikrai labai apsimoka. Negana to, kad gauni pergalės taškų, bet ir kas kartą kai tuo pastatu pasinaudos kitas žaidėjas gausi papildomus pergalės taškus, o kartais ir kokį resursą. Pastatai čia dalinami į keletą grupių: paprasti, mediniai, akmeniniai, prestižiniai. Vieni didina resursų gamybą, kiti duoda daug pergalės taškų, kiti duoda pajamas kiekviename rate. Štai taip dėliojant darbininkus ir vyksta žaidimas, kol karaliaus pasiuntinys pasiekia tam tikrą tašką ir žaidimas turi baigtis. Bet yra čia viena razinka, kuri, mano nuomone, žaidimui ir suteikia to interaktyvumo, azarto ir galimybės jaukti kitų planus. Kaip žinia darbininkai visur ir visada būna tingūs. Neprižiūrėk ir žiū jau sėdi ir nosį krapšto. Čia juos prižiūri prižiūrėtojas. Kas kartą jis apeina darbininkus ir žiūri, kad visi dirbtų tvarkingai. Bet prižiūrėtojas irgi žmogus. Juk galima jam duoti keletą monetų su prašymu nusisukti nuo kokio varžovo darbininko, tegul pailsi vargšelis. Kas kad jo šeimininkui neduos kokių pajamų. Nieko tokio! Va būtent šio prižiūrėtojo papirkinėjimas yra labai svarbus akcentas žaidime. Aišku tai galioja tik nesenai pastatytiems paprastiems pastatams. Paprasčiausiai žaidėjai, papirkinėdami prižiūrėtoją, nustato iki kur jis šiandien keliaus prižiūrėdamas, kad darbininkai dirbtų. Tam reikia leisti savo monetas, jų dažnai gaila, bet prižiūrėtojui nuėjus iki tam tikro taško, už jo esantys darbininkai nedirbs ir konkurentams neduos pajamų. O tai labai vertinga. Tad čia ir tampa svarbu kada pasuosi, anksčiau pasavęs pirmas papirkinėsi prižiūrėtoją, o tai jau nepasimoka, nes vėliau pasavę žaidėjai perstums prižiūrėtoją ten kur jiems geriau.
Aplamai žaidime yra pastovus resursų ir pinigų trūkumas. Pinigus žaidime apskritai sunku gauti. O kiekvieną kartą siunčiant darbininkus dirbti, reikia jiems ir algą mokėti. O dar pamatę, kad kiti, kito žaidėjo, darbininkai nedirba (žaidėjas pasavo) irgi nebenori dirbti ir tenka algą kelti. Su resursais irgi ne ką lengviau. Iš esmės jie renkami pilies statybai, bet jų reikia ir kitų pastatų statybai. Žodžiu visos partijos metu teks sukti galvą kaip geriau išskirstyti resursus, kuriuos geriau išgauti, iš kur gauti pinigų darbininkams ir dar kad užtektų papirkti prižiūrėtoją.
Įspūdžiai
Tai be jokios abejonės geras žaidimas. Jei net lyginant su „Agricola“ (nori, nenori, bet tai panašūs žaidimai su panašia mechanika), man „Caylus“ patiko labai. Čia yra didelis galvosūkis, sukti galvą ką daryti tenka nuolat. Čia nėra jokio sėkmės faktoriaus, viskas atversta, viskas priklauso tik nuo tavęs. Ir nors atrodo didelio „downtime“ čia lyg ir neturėtų būti, bet jis čia nuolat. Ypač jeigu žaidžia tokie, kur mėgsta ilgiau galvą pasukti. Tavo planai nuolat sujaukiami, kitam žaidėjui užbėgus už akių ir pastačius savo darbininką ten kur ką tik planavai. Dar norėčiau prie negerų dalykų paminėti partijos trukmė. Čia, jei žaisit penkiese, užtruksit geras 3 val. ir žinant kad tai tipiškas eurogeimas tokia partijos trukmė yra per didelė ir dažnai nutinka taip, kad pabosta. Bet kaip ten bebūtų šis žaidimas jau tapo klasika, jo mechaniką naudoja daug žaidimų ir tai yra tikrai geras žaidimas.
Žaidimo pliusai
Visai nėra sėkmės faktoriaus
Gera žaidimo mechanika (ypač dėl prižiūrėtojo)
Reikia gerai pasukti galvą
Gerai žaidžiasi tiek dviese, tiek penkiese
Žaidimo minusai
Išvaizda
Partijos trukmė
Reikia gerai pasukti galvą
Verdiktas
*** – norėjau duoti 4 žvaigždutes, bet berašydamas atradau kiek minusų. Na ok, tebūnie 3,5 žvaigždutės. Tai tikrai geras žaidimas, tapęs jau klasika, su kai kuriais minusiukais.
Foto iš Boardgamegeek.com
Ataskaitas apie sužaistas partijas norėjau skelbti jau senai. Pats save pagavau, kad man įdomiau skaityt apie sužaistas partijas, nei ilgiausias žaidimų apžvalgas. Bet tai nereiškia, kad apžvalgų čia nebeliks :) Taigi pradedu savo pirmą ataskaitą.
Pandemic – po labai ilgo laiko, buvo ištraukta ir šio žaidimo dėžė. Žaidėm dviese, su bazinėmis taisyklėmis, tik personažai ir specialiosios kortos buvo iš papildymo. Kadangi žaista buvo labai senai, nusprendėm, kad grįžtam į pradinukų lygį ir žaisim su 4 epidemijom. personažus išsitraukėm visai neblogus: man teko Mokslininkas, kuriam vakcinai išrasti užtenka 4 vienos spalvos kortų, kolega tapo Tyrėju – jis galėjo dalinti savo kortas bet kur. Vos pradėjus, vos antrame ėjime Tyrėjas mane Azijoje pavijo, atidavė vieną raudoną kortą, su kita pastatė stotį ir jau per mano ėjimą buvo išrasta raudona vakcina. Paskui gana greitai kilo dvi epidemijos, kartu sukeldamos epidemijos pliūpsnį keliose vietose, bet situacija buvo pilnai kontroliuojama, gana greitai buvo išrasta ir juoda vakcina, kolega gavo specialią kortą, kuria galima keisti personažą. Tad jis tampa Mediku ir gana greitai nuiminėja ligų kubelius nuo lentos. Negana to jis gauna 5 geltonas kortas ir geltona vakcina irgi jau pas mus. O dar liko beveik pusė nesuloštų kortų. Tad neskubant ir nesinervinant surenku trūkstamas mėlynas kortas ir žaidimą laimime labai lengvai. Galbūt sekėsi, o galbūt vis dėlto su 4 epidemijom lošti apsimoka tik žaidimo naujokam. Sau pagalvojau, kad beveik nelošęs papildymo scenarijų, bazinis žaidimas nors ir po ilgo laiko tarpo, bet vistiek liko pabodęs. Galbūt lošiant papildymo scenarijus jis pasirodys idomesnis?
Agricola – ir šitą žaidėm po ilgo laiko tarpo. Žaidėm dviese su žmona. Šiaip tai „Agricola“ jos žaidimas, prieš ją laimėti pavyksta ypač retai. Neveltui juokaujam, kad tai moteriškas žaidimas: rūpiniesi šeima ir ūkiu, augini vaikus, stengiesi, kad nebadautų. Šį kartą žaidėm Family versiją, t.y. be mažųjų pagerinimų ir užsiėmimo kortų. Ir man buvo žymiai lengviau. Kai turi kortas rankose, galimų veiksmų žymiai padaugėja ir dažnai nė nežinau ko geriau griebtis, kurią kortą geriau į žaidimą įvesti. Čia gi buvo aiškiau. Vysčiausi pamažu, labiau gyvulininkystę. Augo avys, šernai. Jie davė prieauglį, jų užteko ir šeimai maitinti. Daržai išvystyti buvo mažai, bet keletą daržovių lysvių turėjau, bet visai nevysčiau grūdų. Namas gana greitai tapo moliniu, atsirado trečias kambarys, o kartu ir naujas šeimos narys. Pačioje pabaigoje užveisiau ir keletą karvių, namas tapo akmeninis ir atsirado dar vienas šeimos narys, nors ir be kambarių. Priešininkas labai vystė daržus, pagrinde ten augino grūdus, įsigijęs duonkepę, sėkmingai kepė duoną. Bet štai gardai gyvūnams nebuvo gerai išvystyti. Augo keletas avių ir šernų. Baigus žaidimą pas žmoną nebuvo daug tuščių laukelių, pagrinde jie buvo užpildyti daržais, bet namas telikęs medinis, nebuvo karvių. Pas mane gi tuščios vietos buvo daug, bet gyvulių buvo nemažai, plius akmeninis namas, plius pagerinimo kortos davė nemažai taškų. Tad kažkaip pavyko laimėti.
Tobago – žaidėm trise. Man tai buvo ketvirta šio žaidimo partija, kitiems dviems pirma. Bet kadangi tai labai paprastas žaidimas, tai jie gana greitai pagavo esmę ir gavau į kaulus. Atradus ir iškasius pirmus lobius pirmavau, gavau neblogas lobių kortas, aktyviai dalyvavau lobio ieškojime, tad ir jų buvo nemažai. Vėliau pradėjo nebesisekti, gana greitai ištrauktos abi prakeiksmo kortos ir tada kai man buvo dar likę pasiimti nemažai lobio kortų. Vėliau labai kažkodėl pradėjau rinkti amuletus, tad lobio paieškose labai aktyviai nedalyvavau. Bet vis tiek buvau įsitikinęs, kad pirmauju ir kai suvedėm rezultatus labai nustebau, kad užėmiau garbingą trečią vietą. Šiaip žaidimas visai patiko, manau jis tikrai gana idealus žaidžiant su vaikais, čia nėra labai didelės konfrontacijos tarp žaidėjų, jie vienas kito neskriaudžia ir lobių ieško kartu. Galų gale ir dalybos vyksta gana humaniškai, tad vaikai tikrai nesijaus nuskriausti.
Dixit. Gana sekėsi, varžovai dažnai rinkdavosi mano kortas, bet galų gale tai vakarėlių žaidimas, o vadinasi gerai praleistas laikas ir niekas per daug dėmesio nekreipia kas laimėjo. P.S. Laimėjau aš :)
Ghost Stories. Ir nuo šito nupūtėm dulkes. Sužaidėm dvi partijas ir abi gavom kaip reikia. Jau buvau pamiršęs koks tai užknisantis žaidimas. Atrodo vaiduoklių kortos specialiai tokios blogos traukiamos (lyg tarp jų būta blogų). Vaiduokliai užėmė 4 kaimo pastatus, kai iki Wu-fengo buvo likę koks 10 kortų, abejais kartais vienuoliai jau buvo vos gyvi, teturėjo po 1-2 gyvybes. Kauliukus mesti visai nesisekė, atrodo tereikia išmesti vos vieną spalvą, bet neišmeti ir viskas. Žodžiu gauta į vienus vartus be šansų nė pagalvoti apie pergalę.
Jiems tuoj bus nekas
Blogas jau ir twiteryje. Ten rasite trumpas naujienas, info apie nuolaidas ir šiaip įvairią informaciją. Tad sekite
lapkričio 11th, 2011 in
Naujienos | tags:
Įvairenybės |
Komentarai išjungti - Stalo žaidimai ir twiteryje
Žaidimo statistika:
Išleidimo metai: 2005
Autoriai: Ananda Gupta, Jason Matthews
Boardgamegeek.com reitingas: 8,3
Žaidėjų skaičius: 2
Žaidimo laikas: 2-3 val.
Žanras: Politinis, karinis
Reitingai keistas dalykas. Visų pirma kartoji sau kad tai nesąmonė, ir jie visai neobjektyvūs, nes daug gerų dalykų nėra įvertinami, tačiau norėdamas ką nors sužinoti apie naują žaidimą tuoj pat lendi į BGG puslapį, norėdamas sužinoti kokioje jis vietoje. Mano nuomonė apie BGG reitingus tokia: yra daug žaidimų, kurie tame reitinge tikrai nėra gerai įvertinti, sunku pasakyti dėl ko, tačiau kaip ten bebūtų tačiau visi BGG reitingo dvidešimtuke esantys žaidimai (na bent tiek, kiek esu bandęs) yra tikrai puikūs ir verti dėmesio. Tame reitinge ilgai, tvirtai pirmavo „Puerto Rico“, paskui pasirodė „Agrikola“, kuri iškaro šovė į viršūnė. Praslinko kiek laiko, furoras dėl „Agrikola“ kiek atvėso, į viršūnę šauna vėl „Puerto Rico“. BGG bendruomenėje užverda diskusijos, ar „Agrikola“ pajėgi susigražinti 1 vietą, ar kokia naujovė galėtų mesti konkurenciją šiems žaidimams. O tada, ilgai šešėlyje (trečioje vietoje) buvęs žaidimas „Twilight Struggle“ staiga šauna į 1 vietą ir jau sėdi ten metus, lyg ir neleisdamas niekam užimti šią vietą. O kadangi aš esu labai smalsus, tai tiesiog knietėjo išbandyti šį žaidimą. Išbandžiau ir įspūdžiais dalinuosi.
Ką rasime žaidimo dėžėje?
Manau egzistuoja žaidimo patrauklumo ir išvaizdos formulė. T.y. kuo žaidimas įdomesnis, tuo jo išvaizda prastesnė ir atvirkščiai. Ši teorija pasitvirtina labai dažnai, paskutiniu metu aš pradedu įtariai žiūrėti į gražiai išleistus žaidimus – man svarbiau žaidimo mechanika, įdomumas. Išvaizda visada bus antroje vietoje. Šią formulę „Twilight Struggle“ atitinka idealiai – aš jį nominuoju prasčiausiai atrodančiu žaidimu. Ką randame išpakavę dėžę? Žaidimo lenta, vaizduojanti pasaulio žemėlapį, labiau primena nevykusią grafikų ir schemų prezentaciją. Tiesa, 3-iajame deluxe edition leidime leidėjai žaidimo lentą atnaujino ir ji ten jau atrodo tikrai geriau, bet aš gi čiupinėju 2-ą leidimą. Randame dar krūvą kartoninių žetonų su skaičiais ir virš 100 kortų, kurių dizainui leidėjai tikrai pagailėjo laiko. Galima spręsti, kad tokios kortos simbolizuoją šaltojo karo laikmetį, bet man toks dizainas šio laikmečio na niekaip neprimena. Atsiverčiame taisyklių knygą, ji storoka (32 pslp.). Tai gąsdina. Tačiau pačių taisyklių ten vos 10 pslp., kitą knygos dalį sudaro pavyzdinė žaidimo partija ir tikrų įvykių, kurie vaizduojami kortose, aprašymai. Taisyklės išdėstytos gana aiškiai, perskaičius daug klausimų nekyla. Tiek, kad visas taisykles iš karto sunku prisiminti ir žaidžiant pirmąsias partijas knyga vis teks atsiversti.
Komponentai žaidime neįspūdingi
Sėdame žaisti
Pasiruošimas partijai gali užtrukti. Tačiau jei žaidimo komponentai laikomi jau surūšiuoti, pasiruošimas neužtruks. Antžaidimo lentos padedama po keletą įtakos žetonų abejoms pusėms, padalinamos pirmosios kortos ir žaidžiam!
Žaidime vaizduojami šaltojo karo įvykiai nuo 1945 iki 1990 metų. Žaidimas skirtas dviems žaidėjams – vienas žaidžia už JAV, kitas už TSRS. Tikslas – pasibaigus šaltajam karui pasaulyje turėti daugiau įtakos. Kaip baigėsi tikrasis šaltasis karas puikiai žinoma. Žaidimas siūlo tai išbandyti dar kartą. Kaip būtų pakrypusi istorija, jei tas ar anas įvykis būtų iš viso nenutikęs, arba nutikęs žymiai vėliau. Kas būtų jei Šiaurės Korėja užimtų Pietų Korėją, o Vietnamo karą būtų laimėję amerikiečiai? Žaidime naudojama 110 kortų, kurios vaizduoja tikrus šaltojo karo įvykius (nuo CŽV įkūrimo iki Jono Pauliaus II išrinkimo popiežiumi). Visus šiuos įvykius ir teks sužaisti žaidime, tik jų seka bus kita ir tai lems kas valdys pasaulį 1990 m.
Žaidimo mechanika nėra sudėtinga, abiems žaidėjams padalinama po tam tikrą kiekį kortų. Pirmoje rato fazėje kiekvienas žaidėjas pasirenka po vieną iš gautų ir pasideda užverstą priešais save. Kai jau abu pasirenka, abi kortos atverčiamos ir įvyksta įvykiai aprašyti kortose. Po šių įvykių prasideda pagrindinė žaidimo fazė. Šioje fazėje žaidėjai paeiliui žaidžia savo rankose turimomis kortomis. Kortomis galima sužaisti kaip įvykį ir kaip operaciją. Jei žaidžiamas įvykis, paprasčiausiai atliekami veiksmai aprašyti kortoje. Jei žaidžiama operacija, naudojami tos kortos turimi operacijos taškai. Tuos taškus galima naudoti didinant savo įtaką tam tikrose šalyse, mažinant priešininko įtaką šalyse, bandant organizuoti perversmus ir lenktyniaujant kosmoso lenktynėse. Įtaka bet kurioje šalyje svarbus faktorius žaidime. Jei tavo įtaka tam tikroje šalyje pasiekia šalies stabilumo lygį tu tą šalį pradedi kontroliuoti. Kontrolė svarbu skaičiuojant pergalės taškus, be to priešininkui tavo kontroliuojamoje šalyje sunkiau didinti savo įtaką. Norint smarkiai sumažinti priešininko įtaką tenka organizuoti perversmus, bet čia jau reikės sėkmės (ridenamas kauliukas, kurį išridenus reikalaujamas tam tikras rezultatas), tačiau sėkmę labai padidina jei tu tos šalies, kurioje organizuoji perversmą, kaimynystėje turi kuo daugiau kontroliuojamų šalių. Kosmoso lenktynės man žaidime iš viso neaiškus dalykas, atrado primestinis ir nelabai supranti kam jos reikalingos. Už pirmavimą kosmoso lenktynėse duodami papildomi pergalės taškai ir tam tikri privalumai, kurie tuoj pat dingsta, vos priešininkas pasiekia tą laukelį. Norint judėti kosmoso lenktynėse, reikia išleisti tam tikrą kiekį operacijos taškų ir mesti kauliuką. Išridenai reikiamą rezultatą – judi, ne, veltui išleidai operacijos taškus. Kartais rankose be įprastų kortų pasitaiko ir taškų paskaičiavimo kortos. Jos sužaidžiamos ir skaičiuojami taškai regione kurį jos nurodo. Štai šitomis kortomis ir reikia labai laiku sužaisti. Pasilikti kitam ratui jų negalima, būtina sužaisti šiame ir protingai jas išleidus galima gerokai užsidirbti. Čia reikia turėti omenyje, kad priešininkas tavo kortų nemato, o tu ir stengiesi tame regione kiek galima labiau didinti įtaką (aišku labai neišsiduodant). Tai ir beveik visa žaidimo mechanika ir tai vyksta 10 ėjimų, gale dar įvyksta finalinis taškų paskaičiavimas ir daugiausiai taškų surinkęs žaidėjas laimi. Bet yra vienas bet…. Kortos yra trijų rūšių, vienos įtakoja JAV pusę, kitos TSRS, trečios abi puses. Kortos dalinamos nežiūrint, tad abu žaidėjai gauna įvairių rūšies kortų. Kaip jau minėjau jos žaidžiamos kaip įvykiai ir kaip operacijos. Tačiau jei žaidi operaciją su korta, kuri įtakoja priešininką (būna jam palankus įvykis), tas įvykis įvyksta. T.y. tu sužaidi korta, kuri kenkia tiesiogiai tau. Gavęs kortas tu supranti, kad tuos įvykius vis tiek anksčiau ar vėliau teks sužaisti (per ėjimą žaidėjui įprastai lieka 1 korta, kuri pereina į kitą ėjimą). O štai kuriuo metu jomis sužaisti ir yra vos ne pagrindinė sąlyga norint laimėti. Galima sėkmingai laviruoti ir su kenksmingomis tau kortomis. Žaidime yra dar keletas nuansų, kaip karinių operacijų skaičius, DEFCON statusas (čia jei žaidėjas sukelia branduolinį karą žemėje automatiškai pralaimi). Visa tai daro žaidimą įdomų, gana sudėtingą, tačiau užkabinantį.
Sužaidus keletą partijų
Prisėdus žaisti pačią pirmą partiją, pačiame pirmame rate pasimečiau. Ką daryti? Šis klausimas kyla daugelyje sudėtingesnių žaidimu. Bet čia tiek veiksmų pasirinkimo! Kaip eiti, kur plėstis, ką žaisti. Oj kiek klausimų. Pirmi ėjimai nedrąsūs, vėliau jau atsiranda žaidimo strategija, pradeda stebėti priešininką. Žaidimas užkabina. Partija trunka apie 2-3 val. Sužaidęs supranti noriu dar. Žaidimas kuriame nuostabiai dera tiek sėkmės faktorius, tiek strategija. Sužaidęs pamatai savo klaidas, supranti, kad kitą partiją loštum kitaip. Tačiau žaidžiant ją žaidi dar kitaip. Nuostabus žaidimas! Neveltui jis išleistas taip negražiai, čia nėra kada grožėtis kortų paveikslėliais ar komponentais. Čia reikia planuoti ir galvoti.
Verdiktas
Žaidimas tikrai vertas dėmesio. Patiks labiau patyrusiems stalo žaidimų gerbėjams. Naujokams gali pasirodyti kiek per sudėtingas. Žaidimas labai patiks tiems, kam patinka naujausių laikų istorija. Aišku galima ginčytis ar vertas jis pirmos vietos BGG reitinge. Tačiau, kad bent jau dešimtuko vertas galiu pasakyti tvirtai.
Gerai
Žaidimo tematika
Gili strategija
Geras sėkmės/strategijos santykis
Beveik nesijaučia downtime
Vaizduojami realūs įvykiai
Blogai
Žaidimo išvaizda
Gal kiek per ilgas
Na manęs nemyli kauliukai
Galutinis verdiktas
**** – geriausias žaidimas dviems, nedvejojant
P.S. Greitu metu žadu pasidalinti lietuviška žaidimo versija su savo skaitytojais. Likite prisijungę!
Fotos iš boardgamegeek.com
Nenumaldomai artėja. Boardgamegeek.com puslapis kaip ir kasmet kviečia sudalyvauti akcijoje „Secret Santa“. Anksčiau tik paskaitydavau apie ją, bet šiemet ir pačiam panūdo sudalyvauti. Esmė tokia: savo BGG profilyje sudarai norų sąrašą (labai noriu, noriu, truputį noriu, visai nenoriu) ir užsiregistruoji dalyvavimui akcijoje. Viskas. Toliau lauki Kalėdų. Kai baigiasi akcija, visi užsiregistravusieji atsitiktinai surikiuojami ir kiekvienas akcijos dalyvis, gauna kito dalyvio norų sąrašą, jis pagal tą sąrašą nuperka keletą žaidimų ir išsiunčia jam. Ir laukia siuntinio sau nuo dar kito dalyvio. Manau turėtų būti smagu, netikėta ir, aišku, rizikinga. Akcijai registruotis galima iki lapkričio 11 d. Čia
Ar bus dalyvių iš Lietuvos?
