Ataskaita apie sužaistas partijas #2

Per savaitę buvo sužaista gana nemažai žaidimų.

Saboteur 2
Nelabai mėgstu vakarėlių žaidimų. Paskutiniu metu man vis tik labiau patinka sudėtingesni žaidimai. Bet „Saboteur“ aš labai mėgstu. O atsiradus dar ir papildymui „Saboteur 2“, man šis žaidimas patikti pradėjo dar labiau. Taigi šeštadienio vakarą sėdom prie stalo penkiese. Žaidėm 4 partijas, vietoje 3. Tiesiog visiems prie stalo buvo smagu ir norėjosi kiek pratęsti žaidimą. Iš visų tų partijų norėčiau išskirti keletą dalykų. Visų pirma jose beveik nebuvo sabotuotuojų. Nors ir personažų kortas rodos gerai maišydavom, bet vis tiek. Už tat geologų traukdavom gerai. Jų personažų kaladėje vos 2, bet abu žaidžiant penkiese per 4 partijas buvo ištraukti 2 kartus. Po vieną geologą buvo visos partijose. Vienas žaidžiantis geologą išsitraukė visus kartus (jau pradėjo įtarinėti, kad jis geologo kortą kur po stalu laiko. Šiaip geologui šiame žaidime lengviausiai, jam auksas nelabai rūpi, tik reikia kiek uždelsti partiją, kad daugiau kristalų atsirastų. Nenuostabu, kad jis ir laimėjo žaidimą. Man sekėsi visai neblogai, vieną kartą irgi teko būti geologu, jau ir kristalų padėliojęs buvau nemažai, bet privertė mane pakeisti personažą. Tapau sabotuotoju. Jau buvo aišku, kad daugiau sabotuotojų toje partijoje nėra ir nykštukai tikrai greitai iki aukso prisikas. Laimė ir pats gavau personažo keitimo krotą, tad mečiau sabotavimą ir tapau geruoju nykštuku. Ir pats sekančiame ėjime prisikasiau iki aukso. Geruoju nykštuku buvau dar 2 kartus ir abu gavau aukso. Paskutinėje partijoje gavau sabotuotojo vaidmenį. Bet visi kiti buvo gerieji nykštukai ir labai jau greitai kasėsi iki aukso, tad kenkti pradėjau anksti ir aišku išsidaviau. Tuoj buvau blokuotas n kartų. Labai sėkmingai naudodavau atblokavimo galimybe kai gali išmesti iš rankų dvi kortas, iš kaladės pasiimdamas tik vieną. Taip rankose teliko 3 kortos. Per daug nepergyvenau, nes rankose buvo kortų apsikeitimo korta. Tad sulaukęs tinkamo momento jas apkeičiau į pilną kortų komplektą. Bet deja vienam kenkti labai sunku ir jie aišku iki aukso prisikasė. Vien todėl ir nelaimėjau žaidimo, bet užimta garbinga 2 vieta. Šiaip papildyme man lieka neaiškus vienas personažas – spekuliantas. Visai neaišku kaip juo žaist, o ir žaisti neįdomu – auksą juk gausi vis tiek. Vis tik prieita išvados, kad jam turbūt verta padėti sabotuotojams, jei tik tokių yra. Nes jų potencialiai vis tiek mažiausiai, o tai reiškia, kad jiems laimėjus aukso gausi daugiau.

Smallworld
Po beveik 2 metų pertraukos ištrauktas šis žaidimas. Sužaidėm vieną partiją dviese ir turbūt vėl dulkės kur giliai nukištas. Sužaidėm, bet jokių emocijų. Ar tai per daug paprastas jis pasirodė, ar per daug neazartiškas. Pirmoji mano rasė tapo skraidantys ratmenai. O jų gavosi gera galybė net 13. O dar kadangi skraidantys tai buvo užimta didelė žaidimo lauko teritorija – visos buvusios tuščios ir dar keletas su ten buvusiais kokiais tais gyviais. Mano priešininkas labai nustebino pasirinkęs pirklius nykštukus. Čia savybės uždirbti monetas geros, bet kad jų tegauna vos 5. Užėmė vieną rajoną su kasyklą, ir dar vieną ir viskas. Aš su ratmenais gerai sukdavausi kokius 4 ėjimus. Priešininko nykštukai labai sunkiai skynėsi kelią, nenuostabu, kai jų vos 5, tad jie greitai keliavo į nuopolį. Sekanti priešininko rasė jau buvo sėkmingesnė: kalvotieji kerėtojai. Čia jie skynėsi gerai kelia, kiekviename ėjime vis po vieną prisidėdami. Mano sekanti rasė tapo milžinai iš kalvų nepasirodė labai sėkminga, vieną kalną buvau užėmęs ir aplink jį teritoriją užsiėmiau, deja užimti kitą kalną pasirodė per didelė kaina. Tad vos po keleto ėjimų vėl mečiau šią rasę ir vėl ėmiau remtis kiekiu: stojo amazonės, kurios dar turėjo prisijaukinusios drakoną. Varžovas labai sėkmingai skynėsi kelią su kerėtojais, tad jų užteko iki pat žaidimo pabaigos. Bet jo klaidingas pasirinkimas žaidimo pradžioje ir lėmė lengvą mano pergalę: 83:57

Twilight Struggle
Man patinka šis žaidimas. Ir nors reikalauja nemažai laiko, bet paskutiniu metu gana dažnai ištraukiamas iš lentynos. Šį kartą man teko garbė žaisti už JAV ir užduotis neleisti įsiviešpatauti komunistams. Pradžioje ėjosi labai gerai. Tvirtai kontroliavau Vakarų Europą. Dominavau Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje. Gana tvirtai koją įkėlęs buvau ir į Pietų Ameriką. Tik Afrika niekaip nepasidavė JAV įtakai. Kiek vėliau į valdžią Kuboje atėjo Fidelis ir SSRS po truputį ėmė plėsti įtaką Centrinėje Amerikoje. Tačiau JAV pozicijos visur kitur buvo tvirtos. Ir net pergalės taškais tvirtai pirmavau, betrūko poros taškų ir jau būčiau pasiekęs pergalę dėl per didelio taškų skirtumo, bet čia prasidėjo… Vienas po kito perversmai, ir JAV praktiškai buvo išstumti iš Artimųjų Rytų. Aišku prie to dar prisidėjo OPEC įsteigimas. Vyko arši kova dėl Azijos. Šiaurės Korėja sėkmingai užpuola Pietų Korėją. Indija su Pakistanu irgi kariauja, patekdami tai vienos tai kitos pusės įtakon. Mano taškų persvara pradėjo staigiai mažėti. DEFCON statusas irgi katastrofiškai sumažėjo ir atsirado didelė branduolinio karo grėsmė. Jau pradėjau bijoti, kad per finalinį taškų skaičiavimą galiu ir prarasti taškų persvarą, bet grėsmė pasirodo buvo visai kitur. Mačiau, kad jau Afrika bus ne mano nosiai. Artimieji Rytai irgi visiškai kontroliuojami SSRS. JAV turi tvirtas pozicijas Pietų Amerikoje. Dėl įtakos Centrinėje Amerikoje ir Azijoje vyksta arši kova. Ir visai nekreipiau dėmesio į Europą. O juk tai svarbiausias regionas! Į valdžią Prancūzijoje ateina de Golis, Vakarų Vokietijoje Vilis Brandtas. Ten įtakos jau turi SSRS, JAV nebekontroliuoja. O aš susikoncentravęs ties kitais regionais į Europą kažkaip dėmesio nekreipiu. Štai 9 ėjimas, SSRS pradeda kontroliuoti daugumą Europos šalių, opa taškų paskaičiavimas Europoje ir ką??? Per žioplumą nepamatau, kad SSRS taip įsigalėjo Europoje, kad ėmė kontroliuoti visas raktines šalis. O tai reiškia automatinę SSRS pergalę. Va taip būna. Žaidimas labai patinka ir ši partija parodė, kad turi stebėti visą žaidimo lentą, gerai planuoti įvykius. Ir kas dar patinka, kad nors ir tvirtai pirmauji, tai dar nereiškia, kad jau laimėsi. Įvykiai gana greitai gali apversti situaciją į kitą pusę.

Fresco
Kadangi šią savaitę į rankas pakliuvo šis žaidimas, nekantravau išbandyti ir jį. Taisyklių aiškinimasis neužtruko, taisyklių nedaug, išdėstytos aiškiai, klausimų daug perskaičius nekilo. Prie bazinio žaidimo iš karo siūlomi ir trys papildymai-pasunkinimai, kuriuos rekomenduojama žaisti gerai supratus bazinį žaidimą. Kad įdomu, kad juos visus galima komplektuoti, t.y. žaisti bazinį žaidimą su dviem, o gal net trim papildymais iš karto. Tačiau kadangi tai tebuvo pirma šio žaidimo partija, tai papildymų nė nenagrinėjau. Žaidėm dviese, o žaidžiant dviese žaidimas kiek „paprievartaujamas“. T.y. atsiranda trečias neutralus žaidėjas Leonardo. Tokių dalykų aš nemėgstu, bet čia, kaip parodė partija tas Leonardo į žaidimą įsipaišė labai gerai, visą žaidimą ėjo taškas į tašką ir tik paskutiniame rate atsiliko, palikdamas mus dviese aiškintis kas laimėjo.
Šiame žaidime mums tenka įsikūnyti į renesanso laikų dailininkus. Vyskupas pus pasamdo tam, kad atrestauruotumėm soboro freską ir altorių. Tu esi dailininkas, turintis krūvą mokinių ir jiems vadovaujant turi labiausiai prisidėti prie restauracijos. Iš esmės tai darbininkų dėliojimo mechanikos žaidimas. Bet ne visai. Yra keletas razinkų, kuris daro šį žaidimą visai įdomų. Kaip jau minėjau tenka vadovauti mokiniams, tad pačioje ėjimo pradžioje tenka spręsti kurią valandą jie atsikels. Atsikels anksti, jų nuotaika bus prastesnė, bet veiksmus atliks pirmesni. Atsikels anksti turguje dažų kainos dar bus aukštos, bet didelis pasirinkimas. Atsikels vėlai, nuotaka bus gera, bet veiksmus atliksi paskutinis, turguje pardavėjai išpardavinės dažų likučius, kaina menka, bet ir pasirinkimas ne koks. Darbininkų nuotaka atsispindi vienoje skalėje, jų nuotaikai pakilus iki aukštumų dirbs už du, t.y. gausi papildomą darbininko figurėlę. Nuotaikai nukritus vieną figurėlę prarasi. Kada kas kelsis sprendžia atsiliekantis žaidėjas. Čia aišku yra jo tempimas į priekį, nes šio veiksmo pasirinkimas pirmam yra labai didelis privalumas. Pasirinkus kada kas kelsis, darbininkai dėliojami kas ką veiks. Įprastai darbininkų dėliojimo mechanikoje, visi žaidėjai dėlioja savo darbininkus ant žaidimo lentos rezervuodami kurį nors veiksmą. Čia vyksta kitaip. Kiekvienas žaidėjas turi savo nuosavą veiksmų lauką ir savo turimus darbininkus už širmos dėlioja ten. Kai visi sudėlioja, širmos atidengiamos ir pradedant nuo anksčiausiai atsikėlusio atlieka tuos veiksmus. Šių veiksmų vos penki: eiti į turgų dažų, sobore restauruoti freską ar altorių, priiminėti savos studijos užsakymus portretams piešti, maišyti dažus, gaunant naujas spalvas ir eiti į teatrą. Bet visus šiuos veiksmus galima atlikti 3 kartus. Taigi tik 18 veiksmų ir 5 darbininkais. pasirinkimas nėra toks didelis.

Turguje perkami dažai, kurie reikalingi restauracijai. Restauracija vyksta labai paprastai, žaidimo pradžioje freska uždengta žetonais, ant kurių pažymėtos spalvos. Restauruojant atiduodi iš savo atsargų tos spalvos kubelius ir atidengi tą freskos dalį. Bei gauni tiek pergalės taškų, kiek nurodyta ant to žetono. Portretų paišymas tai tiesiog tavo pajamos. Baziniame žaidime tu tiesiog gauni 3 monetas, kiek užmečiau akį būtent papildymuose šis veiksmas labiausiai koreguojasi. Dažų maišymas – galimybė gauti daugiau atspalvių, už kurios duodama daugiau taškų. Na o teatras viskas aišku, jo lankymas skirtas nuotaikos gerinimui.
Taigi sužaidėm vieną partiją. Pirmas įspūdis – gerai subalansuotas žaidimas. Kiekviename ėjime lyderis vis keisdavosi. Tiesiog galimybė atsiliekančiam pirmam rinktis atsibudimo laiką yra gana didelis privalumas. Taip ir gaudavosi, kad nedaug atsiliekantis trukteldavo į priekį, bet kitame ėjime atsiliekantis pavydavo ir aplenkdavo. Tad įtampos netrūko viso žaidimo metu ir laimėtojas sprendėsi paskutiniame ėjime. Ir čia pagalvojau, kad naudingiau yra prieš paskutinį ėjimą būti nedaug atsiliekančiu. Tada naudingiau keltis kuo anksčiau ir susigriebti kuo daugiau tau reikalingų dažų. Paskutinis ėjimas užsitęsė nes abu turėjom gerai apsukti galvą ką geriau rinktis, skirtumas keli taškai, įtampa jautėsi. Ir štai atlikus paskutinius veiksmus paaiškėja, kad mano varžovas laimi vos 1 tašku, bet dar pergalės taškai duodami už monetas, paskaičiuojame jas, deja, bet varžovas ir čia jų turėjo daugiau, tad jis ir laimėjo 68:66.
Išvados: tai nesudėtingas, bet įdomus ir azartiškas šeimyninis žaidimas. Man visai patiko, tad tikiu, kad greitu metu šį žaidimą ištrauksiu dar ne kartą.